Kaip aplytas automobilio stiklas, kurį palietus iš vidaus, nesijaučia jokios drėgmės.
Kaip karšta dieną ant asfalto tolumoje besivaidenančios balos.
Kaip sumaniai padarytoje nuotraukoje "delne laikomas" milžiniškas monumentas.
Kaip tolumoje matomas viesulo piltuvas, kuris, regis, stovi vietoje.
Kaip kad atrodo, jog griaustinis yra visai kitas reiškinys negu žaibas.
Šitaip ir gyvenam. Iliuzijų pasaulėly. Minčių dykumoje. Fake'inio idealizmo tyruose.
Paiklysti, žmogus, ieškodamas to, kas tikra, kas vertinga, kas gražu ir gera. Nebežinai kuo ir tikėti.
Ir vistiek kiekvieną kartą (kad ir tūkstantąjį!) palieti iš lauko aplytą stiklą įsitikinti, ar nešlapias.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą