Atrodo, lyg tai įvyko prieš tūkstantį metų. Tačiau skauda taip, lyg tai būtų įvykę vakar.
Iš medicininės pusės, žinau, kaip galima užslopinti norus, prisiminimus, apmąstymus; bet iš žmogiškosios pusės - negaliu. Žmonija šimtmečius kentė nuo maro, ir dar daugiau šimtmečių vis dar to nepamiršta. Atrodo, problemos nebėra, tačiau pojūtis išlieka. Nors pasikeitė kartos. Daugybė kartų. O čia... tie patys žmonės, gyvi liudininkai, gyvi prisiminimai, įrodymai, detalės.
Skausmas nėra vienintelė išdava, kad kažkas buvo tikra. Skausmą galima užslopinti. Skausmą galima kontroliuoti. Medikai žino, skausmą valdo pats žmogus.
Apie praeitį byloja ne skausmas, o randai. Jie neišnyksta. Jie visada su mumis, giliai įsirėžę ne tik į mūsų odą, bet ir į sielą. Taip, jų neskauda. Bet apie jų egzistavimą pamiršti tiesiog neįmanoma. Nėra vaistų, nėra gydymo, hipnozės. Nėra išeities.
Ir net jei tavo randų nemato niekas, tu apie juos žinai. Ir apie juos gali sužinoti kiekvienas, jei tik sumanysi apnuoginti savo sielą.
Taip ir slepiesi kamputyje, toli nuo pasaulio, nuo žmonių akių. Nuo gyvenimo.
Ir, kas kartą žiūrėdamas į savo senus randus, išgyveni viską iš naujo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą