Mano atminty tarsi vienakąrt gyvenime matyta ikona įsirėžęs jo portretas. O ypač akys. Gilios, tarsi per ilgai užsižiūrėjęs galėtumm jose paskęsti. Žydros, kaip saulėtos vėsios rudens dienos dangus. Klausiančios, sutrikdančios taip, kad norisi nusukti žvilgsnį (lyg tai būtų įmanoma!). Kartais - nužiūrinėjančios; įžūliai, savininkiškai, tačiau visuomet maloniai. Tai žvilgsnis, kuris sapnuojasi. Tik gaila, kad dabar ne laukiamuose sapnuose, o košmaruose.
Gali pamiršti, koks buvo jausmas, kai viskas buvo kitaip. Tačiau niekada nepamirši kvapo, skonio ir... akių. Dangaus žydrumo, geidžiančių ir laukiančių akių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą