Mažiau skauda net tada, kai persirėži ranką stiklu, užlipi ant vinies ar eini prieš vėją per audrą. Kažin ar šitą jausmą išvis galima vadinti skausmu. Atrodo, lengviau išsinertum iš odos, nei tai iškęstum. Kodėl viskas turi būti būtent taip? Vienintelis paaiškinimas: negali būti kitaip.
Tai buvo ne ta vieta. Ne tas laikas. Ne tie žmonės. Ir tik vienas nelemtas atsitiktinumas, privertęs juos susitikti. Pasaulyje 6 milijardai žmonių, o susitikti būtinai turėjo šiedu. Dievulėliau, neteisingas tavo ėjimas.
Aš ieškojau saulės, ieškojau gėrio, šilumos, nuoširdumo. Galbūt lašelio meilės. Sudužau. Į tūkstančius mažų šukelių. Smulkių, aštrių, kruvinų. Tokių, kurių niekas nenori rinkti, ir juolab, bandyti suklijuoti.
O aš prašiau leisti pasilikti. Kad ir tamsoje, nežinioje, nebūtyje. Neleidai. Paskandinai. Atsikratei.
Vakar aš miriau. Niekada, niekada, niekada nebebus kelio atgal. Nebesu ir nebebūsiu žmogus.
Nuo šiandien viskas bus kitaip. Viskas bus be manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą