Life: it goes on

Niekada nepasitikėk tuo, kas tau iš pirmo žvilgsnio kelia pasitikėjimą. Pirmas žvilgsnis visuomet būna apgaulingas: pirmą kartą gyvenime pamačiusios žmogų, akys tarsi instinktyviai apsitraukia tankia balta migla, ir leidžia pasąmonei nubrėžti tokį kontūrą, kurį patys trokštame matyti. Dažniausiai nubrėžiame dailesnį, negu reikėtų. O tie pirmą kartą sutikti žmonės mus specialiai klaidina, šypsosi, glaustosi tarsi šeimininkų numylėti katinai: "įsileisk mane į savo pasaulėlį...".

O tu naiviai imi, ir įsileidi. Ir kas tuomet?.. Panika, baimė, skausmas, ašaros, praradimai ir nusivylimai, nuopuoliai, nuopuoliai, nuopuoliai...

Kol galiausiai pabundi tarsi iš letargo ir suvoki, jog vėl pro miglą žiūri į kažkokią naują tavo kelyje pasitaikiusią personą. Tyliai meldiesi, kad kas nors įkrėstų proto daugiau taip nutrūktgalviškai nesielgti ir nedalinti kiekvienam praeiviui raktų nuo savęs.

Ir, maždaug po pusės minutės trukmės pamąstymo, vėl puoli kažkam po kojom ir bruki į ranką tuos raktus.


Tiesiog kartais lengviau būti stumdomam, negu būti vienam.