Life: it goes on

Taip trūksta jėgų... Jėgų atsispirti. Jėgų susikaupti. Kai jų reikia labiau nei bet kada, daugiau nei bet kada. Atlaisvini smegenis nuo blogų minčių, nuo nereikalingų stresų, nuo dalykų, kurie naktį neduoda užmigti, ir BAC. Še tau. Sulig vienu žvilgsniu pamiršti visus melus, kuriais save guodei, ir visus dalykus, kuriuos sau žadėjai už minčių evakuavimą nuo tikrojo gyvenimo. Ištirpsti. Numiršti ir vėl prisikeli. Nukerpi užsiūtos žaizdos siūlus ir fontanais paleidi kraują. Lieji į ją tulžį. Ir elgiesi nutrūktgalviškai, taip, kaip prisiekei, kad jau niekada nebesielgsi...


Keisti dalykai dedasi aplinkui. Tarsi transo būsena būtų užvaldžiusi pilką kasdienybę ir neštų pasroviui. Nereikšmingi darbai, nereikšmingi pokalbiai, nereikšmingi gestai ir nieko nereiškiantys dalykiniai susitikimai. Nieko, kas patiktų, kas jaudintų, kas skatintų veikti. Nieko, kas sugrąžintų tikėjimą teisybe, gėriu ir žmonėmis.


Ne veltui žmonės sako: kai nežinai, tai ir neskauda. O kai sužinai...

Bandai išsemti tą tuštumą tarsi vandenį su rėčiu, net ir žinodamas, kaip apgailėtinai atrodai iš šono.


Trūksta jėgų. Reikia kaip duonos, kaip vandens, kaip oro. O prie viso to - ir polėkio. Kad jos būtų prasmingai panaudotos, o ne iššvaistytos svarstymams, "o kas būtų, jeigu būtų?.."