Pokyčiai ateina. Jie visai čia pat. Galiu juos užuosti. Beveik liečiu juos pirštų galiukais. Geri jie, ar blogi - nežinau. Niekas nežino. Jie tiesiog ateina. Gniaužia kvapą, kaip ankstyvas gruodžio šaltukas. Glosto lediniais pirštais, ir žada kažką naujo, nepatirto...
Aš laukiu pokyčių. Jie įpūs į mano nuvargusį kūną naujo vėjo. Gal kvepiančio mandarinais, o gal krauju. Gal tai bus šiltas vakarų vėjelis, o gal tornadas. Ne tai svarbiausia. Svarbu, kad tai bus kažkas naujo.
Gal ir turėčiau jų bijoti. Bet manau bijoti turi tie, kurie turi viską, ir bet koks pokytis būtų neigiamas. Mano atveju - visi pokyčiai atneša šį tą geresnio, nei turėjau anksčiau.
Dievulėliau, jei jau pasirinkai mane savo bandymų triušiu, įkvėpk man drąsos visa tai ištverti. Nenoriu to. Bet reikia. Dėl kitų. Dabar ne tas metas, kai galiu leisti sau būti egoiste. Drąsa būtų būtent tai, ko man reikia, kad bent vienu varganu žingsneliu priartėčiau prie savo utopijos.
Aš vis dar nepamiršau. Ir nors tie prisiminimai lyg nuodingos adatos bado, neatimk jų iš manęs. O visa kita aplinkui (įskaitant ir mane) gali keistis.
Kai skaitau, šiurpuliukai bėgioja. I like it
AtsakytiPanaikinti