Kai viskas atrodo lyg ir neblogai, žaizdos beveik užgyja, o į mano gyvenimą palengva ateina štilis, aš griebiu peilį, prapjaunu tas žaizdas, priberiu į jas iki viršaus druskos ir murkdausi prisiminimuose. Nenoriu grįžti ten, kur manęs nelaukia. Bet jau nebegaliu to kontroliuoti. Aš ilgesio ir skausmo narkomanė. Kuo didesnės dozės, tuo nuostabesnis jausmas. Vienintelis šventas dalykas, kuris man dar liko. Parduočiau savo sielą velniui už dar vieną tokią dozę.
Pasaulyje tyko daug pavojų. Todėl reikia mokėti apsiginti nuo tų, kurie nori mus nuskriausti. Dilema: kaip apsiginti nuo savęs?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą