Čia gera. Čia ramu. Man čia patinka. Kas norėtų gyventi ryškioje scenos lempų šviesoje, kai kas kartą joje atsidūręs, plojasi veidu į šaligatvį? Pasibuvau toje akinančioje šviesoje pakankamai, daugiau nebenoriu. Išnykti nuo žemės paviršiaus, štai ko norėčiau. Deja, pasakyti yra viena, padaryti - kas kita. Pasitraukiau į šešėlį kaip tas Katedros Kuprius ir tik retkarčiais, kai niekas nemato, išlendu į dienos šviesą pro kamputį paspoksoti į Esmeraldą. Pasvajoti apie tai, kas nepasiekiama. Pamiršti, kas esu.
Ne savo noru čia atsidūriau. Mano utopija įmetė mane į šitą kalėjimą be sienų ir uždarė čia. Su savo mintimis ir tamsa. Dalykais, kurie gąsdina. Arba gąsdindavo. Dabar jau nebe.
O kai kalėjimui atėjo senaties terminas, aš nebenoriu iš jo išeiti. Šitas šešėlis tapo mano namais. Vieninteliais, kuriuose man gera. Bent jau sąlyginai.
Ir kodėl būtent tada, kai aš noriu čia pasilikti, atsiranda kažkas, norintis mane iš jo ištraukti???
Išeisiu, tik tada, kai būsiu reikalinga savo utopijai. Vadinasi, ji nieku gyvu manęs neišleis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą