Mergaitė pasiilgo savo senojo gyvenimo. Su daugybe spalvų (nors ir dabartiniame jų netrūksta). Su tikrais, ištikimais draugais (nors keletas jų vis dar išliko tokiais). Su pilve plazdenančiais drugeliais (šitie, deja, išmirė). Su daugybe džiaugsmo, kuris neleidžia nustygti vietoje, su sėkme, su šypsenom... O dar neseniai ji turėjo daugiau nei viską. Kitiems atrodo, kad vis dar taip yra. Šaiposi, tyčiojasi. "Ko čia skundies, ko dar tau negana". Rieda mergaitei ašaros kaip pupos, braukia jas nuo veido atbulais delnais ir meldžiasi "Rytoj pabusiu, ir suprasiu, kad tik sapnavau košmarą...".
Pabunda. Na ir kas? The same shit. Laikas sustingsta vietoje, miesto ūžesys nutyla, kai ji prisimena, kaip gyveno anksčiau. Ji to pasiilgo, be proto, taip, kaip niekas kitas negalėtų įsivaizduoti. Ji supranta, kad gyvenimas trumpas ir šiuo metu slysta tarsi smėlio kruopelės pro pirštus. Ji jas bando pagauti, o jie juokiasi, juokiasi, juokiasi...
Tai tapo jos kasdienybe, jos dabartine realybe. Be ko gyventi turbūt jau būtų keista.
Nusivylimas jos palyda. Prisiminimai jos paguoda. Skausmas - budintojas. Gali persiplėšti pusiau, bandydamas kažką pakeisti - viskas išmėginta. Ne vietoj, ne laiku. Privalai susitaikyti, bet nepavyksta.
O kažkada mergaitės gyslomis vietoj kraujo tekėjo aistra gyvenimui. Dabar po truputį stingdamas teka cementas. Tik tok.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą