Visi žmonės nuolat kažko ilgisi. Vieni - draugų, išvykusių į pasaulio kraštą ir nesiteikiančių net parašyti kokį vieną kitą sušnerkštą e-mail'ą. Kiti - mirusių artimųjų. Treti - senų, gerų laikų. Ilgesys mūsų niekada nepalieka, net jei atrodo atvirkščiai. Jis tik slepiasi mūsų kūnuose, ir laukia kol tapsime imunosupresyvūs liūdesiui (kaip patirtis rodo, tai dažniausiai nutinka rudenį) ir atakuoja. Tuomet ilgimės visko: pradedant vaikyste - baigiant ankstesniu drabužių dydžiu. Kas blogiausia, vaistų nuo ilgesio nėra.
Skeptikai sakytų, kas tas ilgesys, užsiimi įdomia veikla, ir pamiršti viską. Ne taip paprasta. Įdomi veikla niekada nesugražins tų, kuriuos myli ir to, ko ilgiesi. Nes tai nepakeičiama.
Taip ir gyveni. Pasiimi už rankutės tą savo ilgesį, ir vediesi - į universitetą, paskui namo, kartais - pasišopinti, gamini drauge su juo maistą... Kitaip tariant, išmoksti su juo gyventi.
O galiausiai, jį isimyli. Supranti, kad be ilgesio nenorėtum gyventi. Gal ne tiek nenorėtum, kiek nemokėtum. Maitini jį giliausiai užslėptais prisiminimais, ir leidi jam augti.
Ir man visvien. Aš myliu savo ilgesį. Kitaip ir būti negali.
....[sustabdyk mano žemę, nes ji sukasi per greit.]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą