Visi žmonės nors kartą gyvenimą yra atsidūrę tokioje būsenoje. Kai aplinkiniai kalba, o tu nieko negirdi. Kai matai vaizdus, kurie tik slenka pro tave tarsi bereikšmiai titrai. Kai neskauda, nešalta, nėra jokio gero/blogo jausmo. Kai yra taip, kaip yra.
Maloni būsena. Kosmosas. Elgiesi taip kaip nori. Nekreipi dėmesio į priekaištus, nes paprasčiausiai jų negirdi. Neprivalai šypsotis, mandagiai kalbėti ar būti dama. Gali būti savimi. Net kai kiti už nugaros šnabžda, jog "šitai mergiščiai pasimaišė protas". Po velnių, man nerūpi.
O kažkada rūpėjo. Kažkada stengiausi kurti savo idealų įvaizdį. Protinga, talentinga, graži, turinti puikų humoro jausmą, gera pašnekovė, vaikščiojantis aktyvas. Įvaizdį, kurį vienu pirštų spragtelėjimu sudaužiau į šipulius.
Reikia iš gyvenimo imti tai, kas ypatinga. PRIVALOMA. Šiukšles palikti tiems, kurie jų nusipelnė. Švaistyti laiką su žmonėmis, kurie jo nusipelnė. Kad ir taip, kaip vakar. Gili naktis, pro langą švelniai krentanti gatvės žiburių šviesa, vynas. Artima sielai kompanija.
O kolkas, aš transe. Matydama, kad dabartinis Tavo pasirinkimas - apgailėtinas, švelniai tariant. Ir tai, tiesą sakant, mane džiugina. Aš geresnė. Tūkstantį suknistų kartų.
Dievulėliau, kokiu monstru aš tapau...
Nebeliko abejonių. Išsikrausčiau iš proto.
[Aš niekada tavęs nepamiršiu.]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą