Aš turėčiau būti be galo dėkinga. Pirmiausia, Dievui. Už tai, kad man vieną po kito siunčia didžiulius išbandymus, ir stebi, ar man pavyks juos įveikti. Už tai, kad klupdo ir skandina, nes kas nenužudo, tas juk padaro stipresniu, tiesa?.. Už tai, kad davė man tokį gyvenimą, kokį turiu - čia ir dabar.
Dėkoju tėčiui ir mamai, kad mane užaugino doru ir sąžiningu žmogumi. Nors ir tokius visi mėgsta sulyginti su žemėm. Bet aš pati norėjau tokia būti.
Dėkoju likimui - kad atvedė mane į kelią, kuriame dabar einu. Nors jis duobėtas ir ne itin patogu juo eiti, bet bet koks kelias yra geriau nei šunkelis.
Ačiū mano angelams sargams, Rūtelei ir Vytautui. Jūs mano angelai sargai. Mano uolos. Tai, į ką galiu atsiremti. Žinau, per retai sakau, kad jus myliu. Bet jūs patys puikiai tai žinot.
Ačiū gyvenimui. Kad jis nelepina. Būtent tai padeda kaupti naudingą patirtį, kuri pravers ateityje.
Galiausiai, dėkoju ir sau. Už tai, kad dar niekada nesusidūriau su problema, kurios negalėčiau išspręsti.
tai ačiū Tau, kad esi.
AtsakytiPanaikinti