Jos.

Jos yra daug arčiau mūsų, nei mes įsivaizduojame. Jos yra mūsų viduje. Tarsi demonai tyko mūsų silpnumo akimirkų, o tada infiltruojasi tarsi bakterijos ir užkrečia mūsų organizmą, iškarpo mūsų turimas savybes, ir įklijuoja savąsias. Jos bekvapės, beskonės, bekūnės. Tačiau jos gali per šimtąją sekundės dalį sugadinti dieną. Jos neapčiuopiamos, tačiau dažnai žalingos, kerštingos, bauginančios. Jos gali priversti tave juoktis ir verkti, šokinėti iš laimės ir nemiegoti, arba... užmigti ir niekada nepabusti. Iš laimingo žmogaus jos gali padaryti ligonį, apkrėsdamos jo smegenis ir su pasimėgavimu švirkšdamos vis naują nuodų dozę. Bet tuo pačiu jos moka gydyti sielas ir širdyje ištirpdyti net didžiausius ledkalnius. Jos keičia pasaulį, žaidžia su juo, tyčiojasi arba gelbsti. Jos gali viską, tačiau ne viską nori daryti. Jos užkrečiamos, pandemiškos, beribės.

Ponai ir ponios, Jų didenybės - mintys.