Pirmyn

Kaip visi žinome, gyvenimas yra pats sukčiausias galvosūkis, pats greičiausias traukinys, pats mažiausiai nuspėjamas posūkis.
Ir kartais, mūsų tikslas tarsi obeliskas kabo kažkur aukštai danguje, atrodo toks nepasiekiamas, ir, mūsų mintyse, užrietęs nosį šaiposi tarsi nemėgiamas kaimynas.
O svajonės, atrodo, nesipildo, nors imk ir persiplėšk. Įdėto darbo kiekis gyvenimo lygtyje niekuomet nėra lygus laimės kiekiui.
Na ir kas. Reikia branginti kiekvieną klaidą, kiekvieną nusivylimą, kiekvieną širdgėlą, ir svarbiausia - į visas situacijas žiūrėti per juoko prizmę - tai padeda!
Kiekviena akimirka yra skirta pradėti gyventi taip, kaip visuomet troškai.

Paskutinė vasaros naktis

Ši vasara buvo ypatinga. Kupina įspūdžių ir linksmų nuotykių. Vakarų po žvaigždėtu dangum. Ir taip pat netikėtai kaip atėjo, jau po mažiau kaip dviejų valandų atsisveikinsim, o tuo pačiu pradėsim atbuline tvarka skaičiuoti dienas iki kitos vasaros...
Paprastai būna taip: vasara prasideda ir iš pradžių to nesuvoki. O vos tik pradedi ja mėgautis, ta saldi akimirka slyste išslysta iš rankų tarsi šiltas pajūrio smėlis...
Na ir kas, kad galbūt ne viskas vyko pagal mėnesių mėnesius kruopščiai rengtą planą. Na ir kas, kad kartais širdį taip stipriai suspausdavo, kad net didžiulėj pienių pievoj pasirodydavo per maža vietos... Pasak Lanos del Rey, Summertime sadness... ;) Tie, kurie zyzė iš nuobodulio - nesiskaito. Skųstis neturėjimu ką veikti gali tik nuobodylos.
Šiąnakt nereikia liūdėti, kad visa tai baigės, nes kita vasara ateis net nespėjus dorai mirktelėti. Viskas, ko reikia, tai išmesti iš galvos tuos, kurie kankina beprasmėmis žinutėmis ir kvailais poelgiais, tuos, kurie trukdo laimingai gyventi, tuos kurie sriūbauja dėl naujausio iPhone'o. Išmesti išaugtus drabužius ir nebemadingus priedus: puikybę, perdėtą užsispyrimą, pavydą.


O gal ruduo bus ne blogesnis ir mes jį įsimylėsim taip pat kaip vasarą?

Ramybės,
Labanakt ;)

Didelė tarsi dangus

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina metas, kada jis pats sau gali drąsiai pasakyti: aš oficialiai esu tam per didelis.


Aš tokio nušvitimo sulaukiau prieš kelerius metus. Kai išduota žmonių, kuriuos visą gyvenimą laikiau artimiausiais draugais, likau vienui viena lyg pirštas. Nebijosiu pasakyti - išdurta.

Aš esu oficialiai tam per didelė, pasakiau. Apgaudinėjimas, melams, kuriuos galėtų sugalvoti nebent darželinukas. Kvailiems išsisukinėjimams. Uodegos sukimams iš nepatogių situacijų. Per didelė aš. Pernelyg protinga.


Visai naudinga, kai esi priverčiamas suaugti per vieną naktį. Pradedi į viską žiūrėti kitomis akimis. Blaviomis akimis.


P.S. Linkiu niekada gyvenime nešvaistyti laiko iškamšoms. Laiką švaistyti galima tik dėl mylimų žmonių. Galų gale, tokiu atveju tai - ne švaistymas :)



Labanakt.

O aš už tūkstančio šviesmečių

Net patys vėjavaikiškiausi žmonės kada nors užauga. Paprastai tai įvyksta per vieną naktį. Kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, o į gerklę tarsi vatos gumulas įsitaiso Jos Didenybė baimė. Ne, ne ta dėl koliokviumų pažymių, dėl to, kad grupiokas nusipirko šūstresnį iPhone'ą. Tikra, rimta, suaugusių žmonių baimė. Dėl to kas bus. Arba tiksliau, ko nebebus.

Kai artimas žmogus gaudo trapų likimo siūlą, tenka užaugti greičiau nei per naktį. Per vieną sekundę. Kiekviena akimirka neįkainojama. Kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Tai ir yra tos baimės priežastis.

Iš šono stebi aplinkinius, ir jų akyse matai, kaip tavo problemos jiems visiškai svetimos. Duok Dieve, kad niekam netektų patirti nieko panašaus.

Kartais turi prarasti artimą žmogų, gyvenimo meilę ar sveiką protą, kad įsitikintum, jog visos tavo baimės buvo nepagrįstos. Kad atsistotum didelis kaip kalnas, stiprus kaip uraganas, drąsus kaip karžygys. Kad nurytum tą prakeiktą vaikišką baimės gumulą ir nusispjautum į vaikiškas bėdas - tegul jomis rūpinasi tie, kuriems jos aktualios.

O aš kažkur už tūkstančio šviesmečių nuo savo bendraamžių aktualijų. Pavargusi, nerami, tačiau stipri kaip uola.

...Ji skrenda kaip vėjas

Pienės pūku perbraukti Tau per lūpas. Paragauti vaivorykštės. Laikyti delne boružę. Nieko, nieko daugiau man nereikia.

Rieškučiom ramybę semiu

Tiek daug nelaimingų žmonių aplink mane: tai dėl geresnio pažymio aukojančių miegą ir nervus, tai dėl karjeros lipančių per draugų galvas, tai dėl svetimų vaikinų, tarsi šunys dėl lašinių lekuojančių.

Kaip aš džiaugiuosi, kad pagaliau galiu leisti sau prabangą tiesiog ignoruoti. Viską.

Vaivorykštės ir pelenai

Lietingą naktį mintim lyja. Tikrai. Kiek daug gali nuveikti turėdamas galvą ant pečių. O kiek daug - turėdamas GERĄ galvą ant pečių! Tada kišenėj atsiranda vaivorykštės, mylimojo saujoj - žvaigždės ir viskas aplink nušvinta. Ir vaizduotė čia niekuo dėta - čia tavo darbo vaisiai. Padėkok mamai, pasauliui, draugams, nes tu amžinai liksi skolingas jiems, kad padarė tave tuo, kuo esi. Tuo, kuris net pelenuose įžvelgia ne pabaigą, o naują pradžią. Pamatus vaivorykštei. Ir po velnių, koks teisus buvo R. Bradbury, sakydamas, kad kai kurie žodžiai turi vasaros skonį!
AŠ TAI PADARIAU. Nežinau, kokio skonio yra vasara, bet jei žodžiai turėtų skonį, jie tikrai būtų būtent vasaros skonio.

^^

Kartais žmonės turi nugyventi daugiau kaip dvidešimt metų, kad pajustų ant savo pečių ne vien spaudimą, rūpesčius, taisykles ir suvaržymus. Kad pajustų grožį, tiek vidinį, tiek išorinį. Kad pagaliau pasijustų tobulais Dievo kūriniais. Vėl. Atgal į ten, kur viskas kadaise ir prasidėjo. Visi mes gražūs. Nuostabūs. Nepakartojami. Ir kas nuostabiausia - galite mus nurengti, užblokuoti mūsų sąskaitas banke, nuvalyti makiažus ir ištremti į dykumą. Mes visvien būsim skirtingi, nes būti ypatingais viso to šlamšto nereikia. Unikaliai gražūs būdami patys savimi. Fuck yeah.

Ir niekada nebūsim...

...tokie jauni, gražūs, aistringi, ištroškę, vieningi, kūrybingi, linksmi, tobuli, laimingi, kaip kad esam dabar.

"Širdis taip godžiai siurbia laimės dainą"

Galva sukasi iš laimės, kad patys geriausi draugai pasaulyje yra mano!

"Ir nesitikėjau, kad dievai atves mano mažą kelią lig Tavęs"

Nuo tos akimirkos, kai yra jis, su manimi apsigyveno laimė. Išnyko visos įmanomos laiko dimensijos, visi žemiški rūpesčiai, o anksčiau taip erzinę dalykai tapo nebesvarbūs. Jei žmogus, metęs visus savo darbus lekia 100km, kad pamatytų tave, nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu tavo pasiekimu ir žengia koja kojon su bendromis svajonėmis, ar gali būti kas geriau?..

Nuo šiol aš esu pats turtingiausias žmogus pasaulyje. Turiu angelą sargą Danguje ir jo pasiuntinį Žemėje.

...Tu esi, ir šito gana.

*

Kai turi šalia kažką, kas naktį sušildo, o dieną atgaivina, įmanoma viskas. Net didžiausi sunkumai pasitraukia šalin nuolankiai praleisdami Tave į priekį.

Aš žinau, aš galiu truputį pakentėti dabar, kad vėliau būčiau laiminga visą gyvenimą.

:))

Nesistenk visiems įtikti. Vistiek niekada taip nebus. Ypač gyvenant tarp tų, kurie tavo asmenybės grožį pažymiais matuoja. Pasidžiauk prieš miegą, kad netoliese yra žmogus, kuriam patiksi be išlygų, sąlygų ir be komentarų. Esi palaimintas!

Asmeninė legenda

Tokia gausybe dalykų noriu pasidalinti su Tavim: šviežiu medumi, vakaru bevaikštinėjant Santakos parke, kavos puodeliu, drugeliais pilve, atvirumo akimirka, muzikos garso skambėjimu, švelniu prisilietimu, virpančiu apkabinimu, begaliniu džiaugsmu, mylimiausiu eilėraščiu, vaikystės prisiminimais, žolės šnaresiu, vėjo glamonėjimu, savo gyvenimo Utopija...

Vienintelis dalykas, kurio dabar teoriškai galėtų trūkti - pakankamai laiko, parodyti, patirti, išgyventi, pačiai pamatyti. Viską su Tavim. Šį kartą viskas bus kitaip. Tikrai bus.


Kaip tas Coelho Alchemikas, labai panašu, jog dabar pradedu išgyventi savo Asmeninę Legendą.

Praba

Įtikink save, kad gyventi verta, kad apsimoka, ir kad visos tos nesekmės - tik Dievulio skirti išbandymai, kad to gyvenimo skonis nebūtų prėskas.

Mano gyvenimas turi prabą; tai ne šiaip pigus blizgutis, tai nešlifuotas deimantas, rubinas, smaragdas, safyras.

Ups and downs. (inlove)

"Drugelių pilve net sieros rūgštis ko gero neužmuštų"

Kol didžioji dalis mano mielų kolegų geria valerijoną prieš rytdienos kolį, tirtančiomis rankomis laikydami lapus tarsi zombiai vaikšto po kambarį ir pumpuoja n-tąjį puoduką kavos (kai kurie dar pagardina cinamonu - kad tik neduokdie, širdelė nepasiskųstų, kad per mažai darbo turi...), aš žiūriu į saulės atspindį arkikatedros bazilikos stoge ir skęstu Jamie Woon'o muzikiniame gundyme. Vieną iš tų dienų, kai frazė "Velniop viską" įgyja gigantišką prasmę.

Važiuodama autobusu vakar pro atvirą jo liuką mačiau saulę. Uodžiau vasarą. Blakstienomis liečiau šilumą. Visa, kas gera, jau ne už kalnų. Trupinėliai to gėrio nubyrės net tokiai nelaimėlei kaip aš. Vėl sėdėjau išsišiepusi iki ausų, o kiti autobuso keleiviai žiūrėjo į mane kaip į šmėklą.


........Ir eisiu šiandien į susimatymą. Nes koliai praeina, o žmonės brangūs lieka visam gyvenimui. Eisiu, kol neįvyko nelaimė, ir šie du dalykai nesusikeitė vietom.

Medus su pipirais

Koks nuostabus laikas dabar yra mano gyvenime. Tokia mintis apniko vakar sėdint po fantastiškai žvaigždėtu kovo dangum. Kiek daug dalykų sukasi aplinkui - intrigų, meilės, grožio, geismo, iššūkių, problemų ir jų sprendimų. Nekeisčiau dabar nieko. Nei visų tų gyvenimiškos neteisybės akimirkų, nei didžiulių džiaugsmų. Viskas atrodo kaip niekad tikra, kaip niekad arti. Ne, aš dar neišgyvenu savo Asmeninės Legendos kaip Coelho Alchemikas. Bet viskas daug mažiau juoda nei anksčiau. Ir jei dabar sumanyčiau nušokti nuo tilto, tai tik todėl, kad bandyčiau išmokti skristi...


Kasdien sakyk brangiems žmonėms, ką jie tau reiškia. Jei nesakysi, gal tau tai nieko nereikš dabar. Bet labai gailėsiesi, kai nebeturėsi tokios galimybės.


O kodėl medus su pipirais? Nes pati renkuos, kad nebūtų viskas gražu saldu.

Stay

Alright, everything is alright
Since you came along
http://www.youtube.com/watch?v=1nP3XB7hrFo&feature=BF&playnext=1&list=QL&index=32

Kiekvienoj kišenėj - pavasarių šimtas!

Šiandien visą keturiasdešimties minučių kelio atkarpą iš universiteto nusprendžiau įveikti pėsčiomis. Ne dėl to, kad oras buvo fantastiškas, ne dėl to, kad ėjau su drauge, ir net ne dėl to, kad norėjau atitolinti sėdimą prie knygų. Šiandien pagaliau suvokiau, kad vėl galiu eiti ir mėgautis tuo ėjimu. Galiu sustoti ir grožėtis mažais nuostabiais dalykais: saule, balomis, Senamiesčio stogais, žmonių pripildyta Laisve... Nebereikia slapstytis ir bėgti nuo savęs. Įvyko kažkas lemtingo. Kažkas didelio. Daug daugiau nei pavasaris. Kažkas nežemiško.


Tas nuostabus jausmas, kai pabundi iš letargo. Kai pamažėle mankštini rankas ir kojas, tarsi prieš laukiantį bėgimą. Kai įkvėpdamas užpildai visą plaučių tūrį. Eidamas gatve niūniuoji ir plačiai šypsaisi, tarsi pozuotum fotografijai, ta nuoširdžia nerūpestingo žmogaus šypsena erzindamas paniurėlius lietuvius...

Šis tas tikrai pasikeitė. Aš dabar didelė kaip mėlynas dangus, laiminga kaip pavasaris.


Du protai ir visos vietos, kurias jie kada nors aplankė... ir dar galbūt aplankys. Kad ir kas nutiktų, dabar bus kitaip nei anksčiau. Tikrai bus.