Net patys vėjavaikiškiausi žmonės kada nors užauga. Paprastai tai įvyksta per vieną naktį. Kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, o į gerklę tarsi vatos gumulas įsitaiso Jos Didenybė baimė. Ne, ne ta dėl koliokviumų pažymių, dėl to, kad grupiokas nusipirko šūstresnį iPhone'ą. Tikra, rimta, suaugusių žmonių baimė. Dėl to kas bus. Arba tiksliau, ko nebebus.
Kai artimas žmogus gaudo trapų likimo siūlą, tenka užaugti greičiau nei per naktį. Per vieną sekundę. Kiekviena akimirka neįkainojama. Kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Tai ir yra tos baimės priežastis.
Iš šono stebi aplinkinius, ir jų akyse matai, kaip tavo problemos jiems visiškai svetimos. Duok Dieve, kad niekam netektų patirti nieko panašaus.
Kartais turi prarasti artimą žmogų, gyvenimo meilę ar sveiką protą, kad įsitikintum, jog visos tavo baimės buvo nepagrįstos. Kad atsistotum didelis kaip kalnas, stiprus kaip uraganas, drąsus kaip karžygys. Kad nurytum tą prakeiktą vaikišką baimės gumulą ir nusispjautum į vaikiškas bėdas - tegul jomis rūpinasi tie, kuriems jos aktualios.
O aš kažkur už tūkstančio šviesmečių nuo savo bendraamžių aktualijų. Pavargusi, nerami, tačiau stipri kaip uola.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą