Ačiū visiems, sakantiems "nepatinka"

Galiu pasakyti tik tiek - ekstravertė cholerikė, negalinti nustygti vietoje nė sekundei ir kartais nesustojanti juoktis iki užkimimo bei galinti šokti per naktį niekada niekada niekada nebus skyrelio "Šeimos receptai" autorė.

Duok durniui kelią

Žmonės, susipraskit. Niekam neįdomios jūsų problemos. O ypač tokio apgailėtino turinio, kaip kad "aš pats sau pavydžiu", "šitiek bernų, kaip sunku išsirinkti" ir panašios. Gal kažkam ir nepatinka, bet aš tai vadinu SUSIREIKŠMINIMU. Toks dalykas žmoguje įgimtas. Jei jis nuo vaikystės įsivaizduoja, jog vienintelis yra teisus, jog jo žodis paskutinis, jog jo problemos rimčiausios, tai kaip dar galima tokį žmogų pavadinti?...

Viena garsi persona yra pasakiusi: "Nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės." Kokia geniali tiesa! Įsivaizdavai, kad esi teisiausias, protingiausias, genialiausias, ir va. Visiems nusispjaut. Po pusmečio tik vienas kitas prisimins, kad tokia šiukšlė kada nors egzistavo. Tokie gyvenimo dėsniai, ir nieko čia nepadarysi.

Ar Tu kiekvieną dieną kovoji su kokia nors nepagydoma liga? Ar su ja kovoja tavo artimas žmogus? Ar Tu pavalgęs, šiltai apsirengęs, Turi kur miegoti? Jei taip, tai mielas žmogau, suauk. Išmok klausytis kitų, ir susivok, kad nebūtinai tu esi visuomet teisus.

Paprastai tie, kurie iš tikrųjų yra teisūs, lieka neišgirsti.

Paskutinė vasaros naktis

Ši vasara buvo ypatinga. Kupina įspūdžių ir linksmų nuotykių. Vakarų po žvaigždėtu dangum. Ir taip pat netikėtai kaip atėjo, jau po mažiau kaip dviejų valandų atsisveikinsim, o tuo pačiu pradėsim atbuline tvarka skaičiuoti dienas iki kitos vasaros...
Paprastai būna taip: vasara prasideda ir iš pradžių to nesuvoki. O vos tik pradedi ja mėgautis, ta saldi akimirka slyste išslysta iš rankų tarsi šiltas pajūrio smėlis...
Na ir kas, kad galbūt ne viskas vyko pagal mėnesių mėnesius kruopščiai rengtą planą. Na ir kas, kad kartais širdį taip stipriai suspausdavo, kad net didžiulėj pienių pievoj pasirodydavo per maža vietos... Pasak Lanos del Rey, Summertime sadness... ;) Tie, kurie zyzė iš nuobodulio - nesiskaito. Skųstis neturėjimu ką veikti gali tik nuobodylos.
Šiąnakt nereikia liūdėti, kad visa tai baigės, nes kita vasara ateis net nespėjus dorai mirktelėti. Viskas, ko reikia, tai išmesti iš galvos tuos, kurie kankina beprasmėmis žinutėmis ir kvailais poelgiais, tuos, kurie trukdo laimingai gyventi, tuos kurie sriūbauja dėl naujausio iPhone'o. Išmesti išaugtus drabužius ir nebemadingus priedus: puikybę, perdėtą užsispyrimą, pavydą.


O gal ruduo bus ne blogesnis ir mes jį įsimylėsim taip pat kaip vasarą?

Ramybės,
Labanakt ;)

Kas iš tikrųjų yra "Svajonės išsipildymas"

Juokinga, kai žmonės, kuriems viskas padėta ant lėkštelės su pasigardžiavimu dėsto: "Svajonės pildosi, tereikia norėti ir siekti savo svajonės".

Tikriausiai, jiems tėvelių nupirktos svajonės nesiskaito.

Vyrai - kaip suknelės...

Lyg ir nori, lyg ir patinka, tik va, ant kažkokios kalės jau matytas.

Metų prisipažinimas

Pagaliau galiu drąsiai teigti, kad visi mėtiniai šokoladiniai sausainiai - praeitis. Nebėra priežasties nusižeminti pačiai prieš save ar atleidinėti žmonėms, neatgailaujantiems dėl savo nuodėmių. Viskas, laisva. Ir daugiau niekuomet nepasitikėsiu niekuo kitu aklai. Nebent savimi.

Pradėkit mąstyt

Reikia visuomet gerai pagalvoti, ar verta. Ar verta sakyti, daryti, matyti, norėti taip, kaip kiti. Šimtai kasdien sutinkamų žmonių netiesiogiai moko: ne, neverta. Labiau apsimoka elgtis priešingai. Savitai. Taip kaip tau patinka. Na ir kas, kad kitus šokiruoja tavo į veidą tėškiama tiesa, verčia rausti itin trumpas sijonėlis ar gąsdina ryškiai raudonas ir lūpdažis. Verta gyventi čia ir dabar, nenusižengiant savo principams, nenusikalstant sau. Valstybėje, į kurios vėliavą tik per klaidą neįtraukta pilka spalva, ir kur studentai, pasirašydami sutartį su universitetu, nemokamai gauna vietą eilėje prie konteinerio. Būti savimi čia reiškia elgtis kraugeriškai dėl kiekvieno sumauto lito, lipti per galvas, konkuruoti, meluoti, žudyti ir už pinigus pardavinėti savo tėvus. Pykina, kai viskas, kad bendraamžių svajonės sutelpa į kelis žodžius: iPhone, iPad, BMW, Ryanair ir Versace. Ne, tokia kaip visi aš niekada nebūsiu. Ir nebijosiu garsiai juoktis iš kiekvieno tokio "tautiečio".

Senas kaip pasaulis dėsnis

Lįsk visiem į subinę - visi Tave mylės ir gerbs. Mastyk racionaliai ir išlik savimi - būsi pasmerktas tapti atstumtuoju.

Gyvenimas su universitetu

Universitetas mus išmoko daugybės naujų dalykų. Meluoti sau ir visiems, kad viskas yra gerai. Neturėti asmeninio gyvenimo. Nematyti nuostabių rudens spalvų, užtat kolbutėje su šlapimo spalvos skysčiu įžiūrėti rausvą spalvą (???). Bičiuliautis su veidmainiais (nes paprasčiausiai daugiau nėra iš ko rinktis). Planuoti savo laiką minutėmis (2h mokymosi ir minutės pertraukėlė nuėjimui į tualetą), bei priprasti, kad tavo laiką planuoja kiti. Pamiršti, kad turi šeimą, kurią dievini ir tenkintis tuo, kad išgirsti namiškių balsus per telefoną...
O grįžus namo po ilgos sunkios dienos sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką, nes universitetas eilinį kartą praplovė smegenis...
Ne, aš ne mokausi jame, aš su juo gyvenu.

O man tai - vasara

O man vasara - tai vienas po kito į visokias anglijas ir amerikas išvažinėję artimiausi draugai, ir aš, kantriai tyliai už grašius dirbanti juodadarbe čia. Vienatvė, atrodo, skalpeliu širdį rėžia ir patyliukais juokiasi. Ilgesį gali kilometrais matuoti. Dirbi dirbi dirbi. Nesuspėji per visą vasarą net įdegti, nes praktiškai ir miegi su tuo baltu chalatu. Grįžta rudeniop draugai, spausdami delniukuose eurus, dolerius, kronas. O tu savo varganų litų net netrauki iš kišenės.

Na na, pasipasakok ką veikei vasarą?..


Milimetriniais žingsniais ėjau link savo svajonės... Kol supratau, kad reikėjo eiti į priešingą pusę.

*

Kad pritapčiau prie...

• grupės/kurso draugų, penktadienio vakarą turėčiau kalti mintinai vadovėlį po vadovėlio.
• kaimynų, visą dieną būčiau turėjusi blizginti per žiemą apsinešusius langus.
• vidutinio amžiaus moteriškaičių autobuse, turėčiau esant pliusinei temperatūrai lauke vis dar dėvėti storiausius kailinius ir kailinę kepurę.
• gatve šliurpsinčių mergiočių, įsigyti UGG'sus.
• visuomenės, skųstis visada ir viskuo, net kai tam nėra realios priežasties.

Visa bėda, kad nenoriu.Ir nedarysiu ko nenoriu. Kaip užsispyręs penkiametis vaikas. Smerkit mane, arba manęs gailėkit už tai, kad niekada nepritapsiu prie sistemos.

Savigyda

Už lango nerimstantis pavasaris lyg adatom į venas bado ir leidžia ligi širdies. Geriu vieną po kitos netikrų, apsimestinių jausmų tabletes ir laukiu, kur mane tai nuves.

Laimės kalvė

Ar atsimeni tuos laikus, kai visi suaugusieji tavo aplinkoje tarsi užsukti kartojo "Būk gera(-as)" ? Aš ne tik, kad atsimenu, aš tokiuose laikuose vis dar gyvenu. Atrodo, jog žaidimas "Paaiškink Kitam, Kaip Gyventi" muša visus populiarumo rekordus. Žinoma, daug lengviau matyti trūkumus kitame žmoguje negu savyje ir juos vardinti taip lengvai, tarsi kalbėtum apie tai, kokius ledus mėgsti.

Kol esi pilka pelė, tol visiem gerai. Tada viskas paprasčiau. Visi aplink laimingi ir tau šypsosi.

Trys puikios priežastys nusispjauti ant jų visų, ir vistiek pasielgti taip, kaip nori.

Such a colourful life!

Einu ryte į stotelę ir stebiu kasdienius vaizdus: apsiseilėjusios porelės už kiekvieno kampo, benamiai, prašantys Aukščiausiojo šiltesnės ateinančios nakties, skubantys, pikti veidai, kamščiai, snarglioti mokyklinukai, per prievartą tempiami mokyklon... Nežinau kodėl, tačiau šiandien šis peizažas priverčia pusbalsiu nusijuokti. Kiek daug aplink spalvų, milijardai! O per skubėjimą ir nukabintą nosį pamatom tik kokią šimtąją dalį. Žinoma, yra kaip yra, bet vistiek, koks didžiulis praradimas!

Diena tęsiasi, atskleisdama dar daugiau neregėtų spalvų ir duodama tiek peno apmąstymams, kad smegenys virte verda. Ragina kžko imtis. Griebti spalvotus pieštukus ir spalvinti savo gyvenimą taip, kad kiti žavėtųsi, stebėtųsi, aikčiotų. Arba taip, kad smerktų. Vienokiu ar kitokiu atveju, už save kalba pavydas...



Ir šiandien, po ilgo laiko tarpo pajutau, kad vėl noriu spalvų. Meilės, laimės, sekmės. Šiek tiek malonių rūpesčių, šiek tiek intrigų, šiek tiek kartėlio. Visko po truputį. Tikro ir nesumeluoto. Gana pilkos/juodos, gyvenimiškų spalvų - noriu!