Dilema

Ar šiandien pasikart, ar po kelių savaičių numirt iš nuovargio. Koks skirtumas.

*

Jei išeičiau, kada pastebėtum? Ar pastebėtum?..

Štai kur klausimas

Ar stovėsi po karštu dušu iki nusiplikinimo, ar pasileisi bėgti į lauką, kol nebematysi jo krašto, ar įsilipsi į aukščiausią medį ir taip garsiai sušuksi, kad penkių kilometrų spinduliu iš medžių pakils visos varnos, ar įsikniaubsi į pagalvę, kol drėgnas sūrymas ims graužti veidą - neatrasi atsakymo į tą klausimą, kuris rūpi labiausiai. Klausimas tas pats kaip visuomet: ką pasirinkti? Ar kantriai kentėti ir laukti, ar pasiųsti visą pasaulį velniop?

Tik paleisk mintis trumpam pasivaikščioti po naujas, viliojančias plotmes, ir jos niekada nebegrįš atgal. Ir dar sako, kad pasaulyje egzistuoja daugiau spalvų nei juoda ir balta. Taip, kartais dar būna pilka.


Sukąsti dantis ir eiti, ar leisti sau prabangą pabūti silpna?

Retorika

Pusiau retorinis klausimas: jei vaikinas išduoda savo "tobulą" draugę dėl kažkokios "eilinės", tai ar čia toji "eilinė" dėl to kalta? O gal kaltas jis, neapsispręsdamas, ko nori? O gal - ta "tobuloji", pati kalta, nesugebėjusi jo išlaikyti? Jei kam nors įdomi mano nuomonė, niekas čia nekaltas. Tiesiog yra gyvenimas. Ir keliai ne vien pajūrio smėlio smiltelėm ir saldžiais žodeliais vasaros vakarą nubarstyti. Gyvenime keliai nutaškomi krauju, skausmu ir ašarom. Ir nereikia čia nieko smerkti. Nei tos "eilinės", nei tos "tobulosios", nei jo. Tokie likimo posūkiai, tokie suaugusių, subrendusių, jaunų, maksimalistinėm idėjom kvėpuojančių žmonių sprendimai. Gal ir ne patys teisingiausi. Bet kaip oras reikalingi.


O žmonės smerkia, ypač tą "eilinę". Žudo žvilgsniais ir paniekinamais purkštavimais. Bet ji juk nusipelnė būti laiminga. Labiau nei bet kas kitas, kantriai ir ilgai laukusi laimės.





Pasirink gyvenimą. Ką gi, aš pasirenku nepasirinkti gyvenimo.