"Aš nežinau kodėl taip myliu tavo romantiškas akis"

...Tu esi pirma ir paskutinė mano kiekvienos dienos mintis.

Mano rankos suteptos tavim

Kiaulystės dėsnis, egzistuojantis realiame pasaulyje - būtinai užsimanysi kažko, ko jokiu būdu negali gauti. Tuomet sukyla visos organizme esančios adrenalino atsargos, ir kvaili principai įsako tavo protui gauti tai, bet kokia kaina. Ir pasekmės tokios, kad, sakykim, pažeminimas atrodo lengvas tarsi švelnus pavasario vėjelis. Tačiau kai atsisuki atgal ir gerai, racionaliai apsvarstai viską, kas įvyko, suvoki - NESIGAILIU.O iš tikrųjų, reikėtų. Jei dar yra bent lašas žmogiškumo.

Viena iš didžiausių klaidų, iš kurių niekuomet nepasimokome - buvimas nesąžiningu sau. Nusikaltimai prieš save. Serijiniai, sekantys iškart vienas po kito. Įtraukiant į tai daugybę nekaltų žmonių.


Dieve mano, aš nenoriu būti ta, kuri kažką skiria, gadina, trukdo. Aš gimiau, kad kurčiau, o ne kad griaučiau.


Dar kelios minutės tokio nesąžiningumo prieš save, ir viskas nebeteks prasmės. Jau nebeteko. Mano rankos suteptos tavim.

Kiekvienoj kišenėj - pavasarių šimtas!

Šiandien visą keturiasdešimties minučių kelio atkarpą iš universiteto nusprendžiau įveikti pėsčiomis. Ne dėl to, kad oras buvo fantastiškas, ne dėl to, kad ėjau su drauge, ir net ne dėl to, kad norėjau atitolinti sėdimą prie knygų. Šiandien pagaliau suvokiau, kad vėl galiu eiti ir mėgautis tuo ėjimu. Galiu sustoti ir grožėtis mažais nuostabiais dalykais: saule, balomis, Senamiesčio stogais, žmonių pripildyta Laisve... Nebereikia slapstytis ir bėgti nuo savęs. Įvyko kažkas lemtingo. Kažkas didelio. Daug daugiau nei pavasaris. Kažkas nežemiško.


Tas nuostabus jausmas, kai pabundi iš letargo. Kai pamažėle mankštini rankas ir kojas, tarsi prieš laukiantį bėgimą. Kai įkvėpdamas užpildai visą plaučių tūrį. Eidamas gatve niūniuoji ir plačiai šypsaisi, tarsi pozuotum fotografijai, ta nuoširdžia nerūpestingo žmogaus šypsena erzindamas paniurėlius lietuvius...

Šis tas tikrai pasikeitė. Aš dabar didelė kaip mėlynas dangus, laiminga kaip pavasaris.


Du protai ir visos vietos, kurias jie kada nors aplankė... ir dar galbūt aplankys. Kad ir kas nutiktų, dabar bus kitaip nei anksčiau. Tikrai bus.

*

21
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jau palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias, 
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

V.Mačernis, 1943