Šiandien visą keturiasdešimties minučių kelio atkarpą iš universiteto nusprendžiau įveikti pėsčiomis. Ne dėl to, kad oras buvo fantastiškas, ne dėl to, kad ėjau su drauge, ir net ne dėl to, kad norėjau atitolinti sėdimą prie knygų. Šiandien pagaliau suvokiau, kad vėl galiu eiti ir mėgautis tuo ėjimu. Galiu sustoti ir grožėtis mažais nuostabiais dalykais: saule, balomis, Senamiesčio stogais, žmonių pripildyta Laisve... Nebereikia slapstytis ir bėgti nuo savęs. Įvyko kažkas lemtingo. Kažkas didelio. Daug daugiau nei pavasaris. Kažkas nežemiško.
Tas nuostabus jausmas, kai pabundi iš letargo. Kai pamažėle mankštini rankas ir kojas, tarsi prieš laukiantį bėgimą. Kai įkvėpdamas užpildai visą plaučių tūrį. Eidamas gatve niūniuoji ir plačiai šypsaisi, tarsi pozuotum fotografijai, ta nuoširdžia nerūpestingo žmogaus šypsena erzindamas paniurėlius lietuvius...
Šis tas tikrai pasikeitė. Aš dabar didelė kaip mėlynas dangus, laiminga kaip pavasaris.
Du protai ir visos vietos, kurias jie kada nors aplankė... ir dar galbūt aplankys. Kad ir kas nutiktų, dabar bus kitaip nei anksčiau. Tikrai bus.
puiku
AtsakytiPanaikinti;))
AtsakytiPanaikinti