Mane vaikystėj mokė, kad negalima meluoti. Negalima šmeižti žmonių, prisikurti nebūtų dalykų, skleisti paskalų ir kitaip nedorai elgtis. Kai užaugau, pamačiau, kad vienaip ar kitaip nedorai elgiasi 98% mano kelyje sutiktų žmonių. Ir niekas jų už tai nebaudžia. Atvirkščiai, markstosi tarsi katinai prieš saulę nuo to saldaus netikrumo.
Jei kada nors man pačiai teks mokyti savo vaikus, kaip elgtis, kalsiu vieną dalyką: negalima tylėti. Negalima leistis skriaudžiamam. Negalima būti pilkos vegetuojančios masės dalimi. Reikia būti pokyčiu. Negalima nutylėti jausmų. PRIVALOMA priminti brangiems žmonėms, kad juos myli, ir kokie jie tau svarbūs. Kol nėra per vėlu.
Ir visgi, svarbiausia tai, kuo pats norėsi būti: ar Žmogumi iš didžiosios raidės, ar šlykščiai dirbtinu robotu. Aš kažkada užsimaniau būti pirmuoju, ir štai, gyvenu viena, nerasdama bendraminčių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą