Ieškoti, surasti

Jau taip ilgai Tavęs ieškau, ir niekaip nerandu. Ramybe mano, kur dingai?  Ar kada nors dar susitiksim?..

Čia ir dabar

Naktis. O už lango čiulba paukštis. Atklydęs iš pasaulio krašto į šitą nelaimingą dangų. Pavargęs, svetimas. Tarsi žmogus mėgina maskuoti jausmus, tačiau net iš tolo gali suprasti: švelniame jo giedojime užkoduota baimė. Tokie ir žmonės: nuspėjami, perprantami, pajaučiami, panašūs.

Gimiau kažkuo daugiau negu žmogum. Gimiau ugnim. Nenuspėjama, ir neperprantama. Neužgesinama ir lengvai įsiplieskiančia. Vienų garbinama, kitų stebima su atsargia baime, trečių nekenčiama.

Ačiū visiems, sakantiems "nepatinka"

Galiu pasakyti tik tiek - ekstravertė cholerikė, negalinti nustygti vietoje nė sekundei ir kartais nesustojanti juoktis iki užkimimo bei galinti šokti per naktį niekada niekada niekada nebus skyrelio "Šeimos receptai" autorė.

Viską galiu

You can take everything I have
You can break everything I am
Like I am made of glass
Like I am made of paper
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper

Savo paties herojus

Ne visi dalykai išmokstami per paskaitas ar iškalami iš vadovėlių. Kai kas ateina kartu su laiku, įpučia į širdį naujo vėjo ir šviesiais tonais nuspalvina sielą. Kartais reikia tris kartus stipriai suklysti, išverkti keletą litrų ašarų ar griūti veidu į purvą, kad suprastum, jog esi didelis. Didelis savimi. Net ir blogiausi žmonės vieną dieną gali tapti herojais. O tiek daug pasitaiko situacijų, kuriose realiai gali kažką pakeisti!
Nepraleisk nė vieno tau suteikto šanso. Drąsiai, begėdiškai svajok. Kas rytą kelkis iš lovos su plačia šypsena, nekantraudamas patirti viską, ką ateinanti diena atneš. Atsiduok mylimai veiklai, atsiduok žmonėms. Ir svarbiausia - mylėk. Kasdien vis labiau ir labiau. Net nepastebėsi, kaip pamažu tapsi savo paties ( o netrukus ir kitų) herojumi.

Išsivadavimas

Nuskambės kaip trylikametės skundas, tačiau... Nebenoriu klausyti kitų. Nenoriu į savo vidų įsileisti nieko, kas gadina nuotaiką, reguliuoja kiekvieną mano žingsnį ir paranojiškai seka mano žinutes. Atėjo metas džiaugtis ir, pridengus akis delnu nuo saulės spindulių, mojuoti lėktuvams, šokti Gangnam style, valgyti Skittles, garsiai ir nevaldomai juoktis bei kalbėtis su nykštukais, kai niekas nemato.

O jei kas ir mato, argi ne visvien? :)


Then hate subsides and the love can begin.

True story.

Net jeigu nekenti savo gyvenimo, kiekvienos jo sekundės, tai dar nereiškia, kad negali pasidžiaugti už tuos, kuriems sekasi.

Ištroškau to...

Buvo toks laikas, kai labai mylėjau gyvenimą.


Kažkodėl būtent šiandien nusimečiau ilgai dėvėtą kaukę ir pasakiau sau: NORIU, KAD TAS LAIKAS SUGRĮŽTŲ.

Pernelyg to ištroškau.

Būti žmogumi

Kai kūnas priverčiamas būti ČIA, o mintys sklando kažkur TEN, norisi periplėšt pusiau. Tiesiogiai. Nei pastangos susikaupti ir mokytis egzaminui, nei plaukiojimas kažkur šešetą metų atgal nėra teisingas pasirinkimas.

Sunku būti žmogumi. Ypač šiais laikais. Romeo ir Džiuljeta degė meilės kančiose, bet jiems bent jau nereikėjo tuo pat metu rūpintis kaip nesusimauti per egzaminą.

Kartais vienintelė protinga išeitis iš situacijos, atrodo, būtų atminties ištrynimas. Deja, tokius fokusus temoka Haris Poteris. Neturėdami atminties daugelis žmonių gyventų ilgiau, laimingiau, turiningiau.

Gal ateityje protingi dėdės mokslininkai sukurs kažkokį prietaisą, gebantį tokius stebuklus. O tuo tarpu: How long, how long will I slide...

"...Ir netgi jei šiandien tas žmogus atrodo TAS, su kuriuo galėtumėte praleisti visą gyvenimą, TAS, be kurio negalite gyventi, pagalvokite, ar prieš jį buvęs neatrodė toks pats?.."

Didelė tarsi dangus

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina metas, kada jis pats sau gali drąsiai pasakyti: aš oficialiai esu tam per didelis.


Aš tokio nušvitimo sulaukiau prieš kelerius metus. Kai išduota žmonių, kuriuos visą gyvenimą laikiau artimiausiais draugais, likau vienui viena lyg pirštas. Nebijosiu pasakyti - išdurta.

Aš esu oficialiai tam per didelė, pasakiau. Apgaudinėjimas, melams, kuriuos galėtų sugalvoti nebent darželinukas. Kvailiems išsisukinėjimams. Uodegos sukimams iš nepatogių situacijų. Per didelė aš. Pernelyg protinga.


Visai naudinga, kai esi priverčiamas suaugti per vieną naktį. Pradedi į viską žiūrėti kitomis akimis. Blaviomis akimis.


P.S. Linkiu niekada gyvenime nešvaistyti laiko iškamšoms. Laiką švaistyti galima tik dėl mylimų žmonių. Galų gale, tokiu atveju tai - ne švaistymas :)



Labanakt.

O aš už tūkstančio šviesmečių

Net patys vėjavaikiškiausi žmonės kada nors užauga. Paprastai tai įvyksta per vieną naktį. Kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, o į gerklę tarsi vatos gumulas įsitaiso Jos Didenybė baimė. Ne, ne ta dėl koliokviumų pažymių, dėl to, kad grupiokas nusipirko šūstresnį iPhone'ą. Tikra, rimta, suaugusių žmonių baimė. Dėl to kas bus. Arba tiksliau, ko nebebus.

Kai artimas žmogus gaudo trapų likimo siūlą, tenka užaugti greičiau nei per naktį. Per vieną sekundę. Kiekviena akimirka neįkainojama. Kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Tai ir yra tos baimės priežastis.

Iš šono stebi aplinkinius, ir jų akyse matai, kaip tavo problemos jiems visiškai svetimos. Duok Dieve, kad niekam netektų patirti nieko panašaus.

Kartais turi prarasti artimą žmogų, gyvenimo meilę ar sveiką protą, kad įsitikintum, jog visos tavo baimės buvo nepagrįstos. Kad atsistotum didelis kaip kalnas, stiprus kaip uraganas, drąsus kaip karžygys. Kad nurytum tą prakeiktą vaikišką baimės gumulą ir nusispjautum į vaikiškas bėdas - tegul jomis rūpinasi tie, kuriems jos aktualios.

O aš kažkur už tūkstančio šviesmečių nuo savo bendraamžių aktualijų. Pavargusi, nerami, tačiau stipri kaip uola.

Šokti, šokti, šokti!

Noriu šokti! Ne, ne taip, kaip dabar madinga, o taip, kaip reikia iš tikrųjų - iš širdies. Beprotiškai. Seksualiai.

Mąstyti

Jaučiuosi ypatinga, nes nelipu visiems per galvas, įrodinėdama, kad esu teisi. Aš paprasčiausiai tai žinau.

Ką žmogus spėja sužinoti per 21-erius metus

• Neprivalai būti išskirtinai protingas, gabus ar darbštus, kad kas mėnesį galėtum kursiokams prieš akis pašvytuoti gaunama stipendija;
• Gali stengtis iki nukritimo, bet vistiek iki visiškos laimės pritrūks vos milimetro;
• Supranti, kaip ilgiesi artimųjų, tik tuomet, kai jų netenki;
• Sukiesi kaip voverė rate 30 valandų per parą, o kada gausi už tai atlygį - neaišku;
• Sužinai, kad pati geriausia dieta - stresas;
• Esi, atrodo, pats geriausias vaikas pasaulyje, tačiau tavo veltėdžiai draugai vistiek po eglute randa veidrodinius fotoaparatus, keliones, iPhone'us... Už nieką.
•  Pastebi, kad dažnai "geriausiais draugais" tampa tie žmonės, apie kuriuos pagalvoji: "Tuk tuk, nieko nėra namie", ir kad ir koks bebūtum vienišas, džiaugies - gerai, kad jie atrado vienas kitą...

 Ir tai tik nedaugelis faktų, kurie nesiliauja manęs stebinti. Kasdien. O kažkada maniau, kad jau mačiau viską...

Metų prisipažinimas

Pagaliau galiu drąsiai teigti, kad visi mėtiniai šokoladiniai sausainiai - praeitis. Nebėra priežasties nusižeminti pačiai prieš save ar atleidinėti žmonėms, neatgailaujantiems dėl savo nuodėmių. Viskas, laisva. Ir daugiau niekuomet nepasitikėsiu niekuo kitu aklai. Nebent savimi.

Pradėkit mąstyt

Reikia visuomet gerai pagalvoti, ar verta. Ar verta sakyti, daryti, matyti, norėti taip, kaip kiti. Šimtai kasdien sutinkamų žmonių netiesiogiai moko: ne, neverta. Labiau apsimoka elgtis priešingai. Savitai. Taip kaip tau patinka. Na ir kas, kad kitus šokiruoja tavo į veidą tėškiama tiesa, verčia rausti itin trumpas sijonėlis ar gąsdina ryškiai raudonas ir lūpdažis. Verta gyventi čia ir dabar, nenusižengiant savo principams, nenusikalstant sau. Valstybėje, į kurios vėliavą tik per klaidą neįtraukta pilka spalva, ir kur studentai, pasirašydami sutartį su universitetu, nemokamai gauna vietą eilėje prie konteinerio. Būti savimi čia reiškia elgtis kraugeriškai dėl kiekvieno sumauto lito, lipti per galvas, konkuruoti, meluoti, žudyti ir už pinigus pardavinėti savo tėvus. Pykina, kai viskas, kad bendraamžių svajonės sutelpa į kelis žodžius: iPhone, iPad, BMW, Ryanair ir Versace. Ne, tokia kaip visi aš niekada nebūsiu. Ir nebijosiu garsiai juoktis iš kiekvieno tokio "tautiečio".

Svajonės

Vienintelė vieta, kur už savo poelgius nesulauksi bausmės ar pasmerkimo. Kur niekam nereikia atsiskaitinėti už kiekvieną savo žingsnį. Kur gali būti savimi. Būti su tuo, su kuo nori būti.

You have no idea...

...how lost I am.

Vaivorykštės ir pelenai

Lietingą naktį mintim lyja. Tikrai. Kiek daug gali nuveikti turėdamas galvą ant pečių. O kiek daug - turėdamas GERĄ galvą ant pečių! Tada kišenėj atsiranda vaivorykštės, mylimojo saujoj - žvaigždės ir viskas aplink nušvinta. Ir vaizduotė čia niekuo dėta - čia tavo darbo vaisiai. Padėkok mamai, pasauliui, draugams, nes tu amžinai liksi skolingas jiems, kad padarė tave tuo, kuo esi. Tuo, kuris net pelenuose įžvelgia ne pabaigą, o naują pradžią. Pamatus vaivorykštei. Ir po velnių, koks teisus buvo R. Bradbury, sakydamas, kad kai kurie žodžiai turi vasaros skonį!
AŠ TAI PADARIAU. Nežinau, kokio skonio yra vasara, bet jei žodžiai turėtų skonį, jie tikrai būtų būtent vasaros skonio.

Back to myself!

Kai kas nors paklausia, ką veikiu vasarą,atsakau "dirbu", o mintyse priduriu "sugertuku..." Kasdien visų niukinama daryti TĄ ir ANĄ, elgtis TAIP ir ŠITAIP, dar ir darbe sėkmingai sugerinėju visų blogas nuotaikas ir skundus. Bent tiek gerai, nes sekasi. O širdyje tik viena: velniop viską.

Nekreipimas dėmesio į ničnieką. Laisvas gyvenimas. Pamažu grįžta pas mane. This is what I call TEEN SPIRIT :)