Nuskambės kaip trylikametės skundas, tačiau... Nebenoriu klausyti kitų. Nenoriu į savo vidų įsileisti nieko, kas gadina nuotaiką, reguliuoja kiekvieną mano žingsnį ir paranojiškai seka mano žinutes. Atėjo metas džiaugtis ir, pridengus akis delnu nuo saulės spindulių, mojuoti lėktuvams, šokti Gangnam style, valgyti Skittles, garsiai ir nevaldomai juoktis bei kalbėtis su nykštukais, kai niekas nemato.
O jei kas ir mato, argi ne visvien? :)
Then hate subsides and the love can begin.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą