Going solo

Dienotvarkė: rytas - dušas, pusryčiai, skubėjimas į stotelę, iš kurios - į universitetą. Diena - universitetas (darbai darbeliai, nereikšmingi pokalbiai, suvaidinta nuotaika ir tuščios šypsenos...). Vakaras - puodelis arbatos ir lova. Ir nieko, kas sukeltų šiokį tokį malonų virpuliuką pilve. Absoliuti vienatvė, minčių kalėjimas, kas vakarą einant miegoti, ta pati malda: kad visas šis laikas pasirodytų esąs siaubingas košmaras, arba jau geriau visai nepabusti...

Beprotiškai pavydžiu tiems, kurių vieninteliai rūpesčiai tokie, kaip kad, kaip gauti iš koliokviumo 10 arba ką apsirengti į pažįstamo gimtadienį. Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje.


Aš tik noriu su kuo nors pasikalbėti. Ilgai, nuoširdžiai, atvirai.

Paskutinė vasaros naktis

Ši vasara buvo ypatinga. Kupina įspūdžių ir linksmų nuotykių. Vakarų po žvaigždėtu dangum. Ir taip pat netikėtai kaip atėjo, jau po mažiau kaip dviejų valandų atsisveikinsim, o tuo pačiu pradėsim atbuline tvarka skaičiuoti dienas iki kitos vasaros...
Paprastai būna taip: vasara prasideda ir iš pradžių to nesuvoki. O vos tik pradedi ja mėgautis, ta saldi akimirka slyste išslysta iš rankų tarsi šiltas pajūrio smėlis...
Na ir kas, kad galbūt ne viskas vyko pagal mėnesių mėnesius kruopščiai rengtą planą. Na ir kas, kad kartais širdį taip stipriai suspausdavo, kad net didžiulėj pienių pievoj pasirodydavo per maža vietos... Pasak Lanos del Rey, Summertime sadness... ;) Tie, kurie zyzė iš nuobodulio - nesiskaito. Skųstis neturėjimu ką veikti gali tik nuobodylos.
Šiąnakt nereikia liūdėti, kad visa tai baigės, nes kita vasara ateis net nespėjus dorai mirktelėti. Viskas, ko reikia, tai išmesti iš galvos tuos, kurie kankina beprasmėmis žinutėmis ir kvailais poelgiais, tuos, kurie trukdo laimingai gyventi, tuos kurie sriūbauja dėl naujausio iPhone'o. Išmesti išaugtus drabužius ir nebemadingus priedus: puikybę, perdėtą užsispyrimą, pavydą.


O gal ruduo bus ne blogesnis ir mes jį įsimylėsim taip pat kaip vasarą?

Ramybės,
Labanakt ;)

Ištroškau to...

Buvo toks laikas, kai labai mylėjau gyvenimą.


Kažkodėl būtent šiandien nusimečiau ilgai dėvėtą kaukę ir pasakiau sau: NORIU, KAD TAS LAIKAS SUGRĮŽTŲ.

Pernelyg to ištroškau.

Būti žmogumi

Kai kūnas priverčiamas būti ČIA, o mintys sklando kažkur TEN, norisi periplėšt pusiau. Tiesiogiai. Nei pastangos susikaupti ir mokytis egzaminui, nei plaukiojimas kažkur šešetą metų atgal nėra teisingas pasirinkimas.

Sunku būti žmogumi. Ypač šiais laikais. Romeo ir Džiuljeta degė meilės kančiose, bet jiems bent jau nereikėjo tuo pat metu rūpintis kaip nesusimauti per egzaminą.

Kartais vienintelė protinga išeitis iš situacijos, atrodo, būtų atminties ištrynimas. Deja, tokius fokusus temoka Haris Poteris. Neturėdami atminties daugelis žmonių gyventų ilgiau, laimingiau, turiningiau.

Gal ateityje protingi dėdės mokslininkai sukurs kažkokį prietaisą, gebantį tokius stebuklus. O tuo tarpu: How long, how long will I slide...

"...Ir netgi jei šiandien tas žmogus atrodo TAS, su kuriuo galėtumėte praleisti visą gyvenimą, TAS, be kurio negalite gyventi, pagalvokite, ar prieš jį buvęs neatrodė toks pats?.."

Atostogos

Jos dar net neįpusėjo, o aš jau bijau, kad netrukus teks grįžti atgal. Į streso, liūdesio, amžinos vienatvės šalį. Pusei metų (pradžiai).
Neįtikėtina, kiek kančios gali sukelti buvimas ten, kur tavo širdis nenori.

Notion

I gotta notion to say what doesn't feel right
Got an answer in your story today  
It gave me a sign that didn't feel right, no

We could have had it all...

The scars of your love remind me of us,
They keep me thinking that we almost had it all.

*

[...Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Rytą, prieš nusvirdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi...]


[V.M.]

Tūkstančiai baltų stebuklų

Atsisėdu ant palangės ir stebiu į miegą pamažu grimztantį miestą. Tylu, ramu, lengva. Ir Senamiesčio stogai - baltut baltutėliai. Ne, ne nuo sniego. Ir ne nuo jose atsispindinčios mėnesienos. Stogai, balkonai, loftai, atbrailos nusėstos tūkstančių baltų ir švytinčių it sidabras angelų. Miegančių, pasikišusių veidą po didžiuliais sparnais. Arba ilgesingai žvelgiančių į mėnulį. Keletas jų - nemiega. Saugo savo Išsirinktuosius. Tuos, kurie ne namuose, kurie ne miega, o linksminasi, mylisi, liūdi, dirba, serga... Tokia jau tų angelų dalia. Amžinai budėt. Amžinai saugot. Toks jų likimas.

Vieni žmonės miršta tam, kad pabaigtų žemiškas kančias. Kiti - kad tęstų dar žemėje pradėtą misiją.

Treti - kad prisikeltų tolesniam gyvenimui Žemėje ir kiekvieną dieną mintyse atliktų tą sunkų Angelo Sargo darbą - saugotų tą, kuris net neypač to nusipelnė...


...Išgąsdinti važiuojančios gatve mašinos sukelto triukšmo, visi iki vieno angelai pakyla į vienatve pulsuojantį kovo dangų.

Laimės kalvė

Ar atsimeni tuos laikus, kai visi suaugusieji tavo aplinkoje tarsi užsukti kartojo "Būk gera(-as)" ? Aš ne tik, kad atsimenu, aš tokiuose laikuose vis dar gyvenu. Atrodo, jog žaidimas "Paaiškink Kitam, Kaip Gyventi" muša visus populiarumo rekordus. Žinoma, daug lengviau matyti trūkumus kitame žmoguje negu savyje ir juos vardinti taip lengvai, tarsi kalbėtum apie tai, kokius ledus mėgsti.

Kol esi pilka pelė, tol visiem gerai. Tada viskas paprasčiau. Visi aplink laimingi ir tau šypsosi.

Trys puikios priežastys nusispjauti ant jų visų, ir vistiek pasielgti taip, kaip nori.

Amžino įšalo žemė

Ryte - dešimtimis minusinė temperatūra. Tačiau pas ką bepaklaustum, visi atsako: vakar buvo šalčiau/nėra taip jau šalta/apsirenk šilčiau ir nereiks skųstis. Vadinasi, šaltis - labai subjektyvus dalykas. Nes dažnai atrodo, kad man šalčiau nei kitiems. Darau išvadą, kad šaltis ateina į žmogaus organizmą ne iš išorės, o kaip tik atvirkščiai - iš vidaus. Prasideda kažkur nuo kairės krūtinės ląstos pusės viršutinės dalies ir kraujagyslėmis pasiekia kiekvieną kūno lopinėlį. Jį užpildo. Jausmas - visiška priešingybė, kažkada tomis pačiomis kraujagyslėmis tekėjusiai ugniai.

Kai šaltis pasiekia smegenis ir sudaro aplinkai atsparų barjerą - nieko gero nelauk.

*

Aš niekada tavęs nepamiršiu.

http://www.youtube.com/watch?v=eWUC5Q0RCAA&feature=BF&list=QL&index=1

*

21
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jau palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias, 
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

V.Mačernis, 1943