Pirmyn

Kaip visi žinome, gyvenimas yra pats sukčiausias galvosūkis, pats greičiausias traukinys, pats mažiausiai nuspėjamas posūkis.
Ir kartais, mūsų tikslas tarsi obeliskas kabo kažkur aukštai danguje, atrodo toks nepasiekiamas, ir, mūsų mintyse, užrietęs nosį šaiposi tarsi nemėgiamas kaimynas.
O svajonės, atrodo, nesipildo, nors imk ir persiplėšk. Įdėto darbo kiekis gyvenimo lygtyje niekuomet nėra lygus laimės kiekiui.
Na ir kas. Reikia branginti kiekvieną klaidą, kiekvieną nusivylimą, kiekvieną širdgėlą, ir svarbiausia - į visas situacijas žiūrėti per juoko prizmę - tai padeda!
Kiekviena akimirka yra skirta pradėti gyventi taip, kaip visuomet troškai.

Dėkinga

Dar ne Kalėdos, tačiau... nėra netinkamo laiko būti dėkingam. Dėkoju jau beveik praėjusiems metams už visus mylimus žmones, kurie lydi kiekvieną mano žingsnį ir be kurių gyvenimas būtų beprasmis, už sveikatą, už energiją ir charizmą, už visus man atsiųstus išbandymus, nuosmukius ir sunkumus. Dėkoju už suteiktas galimybes įgyvendinti savo siekius, už drąsą padaryti tai, kas nesisekė anksčiau... Už viską, kam savo širdyje paskirsiu atskirą kampelį, užklijuosiu etiketę 2012 ir niekada nepamiršiu.

Tiesa skaudina?

Tiesa trenkia į veidą tarsi purvinas šlapias skuduras, tarsi ledo gabalas, tarsi uraganas Sandy.
Jeigu jaudiniesi dėl to, kas ką pagalvos ar pasakys, vadinasi esi liurbis.
Niekas negali leisti sau prabangos švaistyti savo paties gyvenimą nemylimai veiklai ar žmonėms, kurie tavo laiko nenusipelnė.

Tiesa skaudina, ar gi ne?

Savo paties herojus

Ne visi dalykai išmokstami per paskaitas ar iškalami iš vadovėlių. Kai kas ateina kartu su laiku, įpučia į širdį naujo vėjo ir šviesiais tonais nuspalvina sielą. Kartais reikia tris kartus stipriai suklysti, išverkti keletą litrų ašarų ar griūti veidu į purvą, kad suprastum, jog esi didelis. Didelis savimi. Net ir blogiausi žmonės vieną dieną gali tapti herojais. O tiek daug pasitaiko situacijų, kuriose realiai gali kažką pakeisti!
Nepraleisk nė vieno tau suteikto šanso. Drąsiai, begėdiškai svajok. Kas rytą kelkis iš lovos su plačia šypsena, nekantraudamas patirti viską, ką ateinanti diena atneš. Atsiduok mylimai veiklai, atsiduok žmonėms. Ir svarbiausia - mylėk. Kasdien vis labiau ir labiau. Net nepastebėsi, kaip pamažu tapsi savo paties ( o netrukus ir kitų) herojumi.

Išsivadavimas

Nuskambės kaip trylikametės skundas, tačiau... Nebenoriu klausyti kitų. Nenoriu į savo vidų įsileisti nieko, kas gadina nuotaiką, reguliuoja kiekvieną mano žingsnį ir paranojiškai seka mano žinutes. Atėjo metas džiaugtis ir, pridengus akis delnu nuo saulės spindulių, mojuoti lėktuvams, šokti Gangnam style, valgyti Skittles, garsiai ir nevaldomai juoktis bei kalbėtis su nykštukais, kai niekas nemato.

O jei kas ir mato, argi ne visvien? :)


Then hate subsides and the love can begin.

Duok durniui kelią

Žmonės, susipraskit. Niekam neįdomios jūsų problemos. O ypač tokio apgailėtino turinio, kaip kad "aš pats sau pavydžiu", "šitiek bernų, kaip sunku išsirinkti" ir panašios. Gal kažkam ir nepatinka, bet aš tai vadinu SUSIREIKŠMINIMU. Toks dalykas žmoguje įgimtas. Jei jis nuo vaikystės įsivaizduoja, jog vienintelis yra teisus, jog jo žodis paskutinis, jog jo problemos rimčiausios, tai kaip dar galima tokį žmogų pavadinti?...

Viena garsi persona yra pasakiusi: "Nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės." Kokia geniali tiesa! Įsivaizdavai, kad esi teisiausias, protingiausias, genialiausias, ir va. Visiems nusispjaut. Po pusmečio tik vienas kitas prisimins, kad tokia šiukšlė kada nors egzistavo. Tokie gyvenimo dėsniai, ir nieko čia nepadarysi.

Ar Tu kiekvieną dieną kovoji su kokia nors nepagydoma liga? Ar su ja kovoja tavo artimas žmogus? Ar Tu pavalgęs, šiltai apsirengęs, Turi kur miegoti? Jei taip, tai mielas žmogau, suauk. Išmok klausytis kitų, ir susivok, kad nebūtinai tu esi visuomet teisus.

Paprastai tie, kurie iš tikrųjų yra teisūs, lieka neišgirsti.

Ištroškau to...

Buvo toks laikas, kai labai mylėjau gyvenimą.


Kažkodėl būtent šiandien nusimečiau ilgai dėvėtą kaukę ir pasakiau sau: NORIU, KAD TAS LAIKAS SUGRĮŽTŲ.

Pernelyg to ištroškau.

Saugiausia saugykla

Kaip smagu būtų, jei žmogaus smegenis sudarytų daug mažų folderiukų!

Tokių, į kuriuos būtų galima sudėti koliokviumo medžiagą, autobusų maršrutus, draugų gimtadienių datas...

Ką nori įdedi, kas nereikalinga - ištrini. Paprasčiau nebūna. 

Reikia folderio brangiems atsiminimams sudėti - prašom. Pagal pageidavimą galima ir su užraktu.Tuo pačiu sukuriama saugykla sukuriama su tais atsiminimais susijusioms paslaptims.

Tokios tobulos sistemos neturint, visada išlieka tikimybė kažką pamiršti arba kai kurias šiukšles nešiotis su savim per ilgai.

Fish in the sea, you know how I feel

Kaip taip atsitinka, kad žmogus per 22 metus susigadina savo gyvenimą negrįžtamai?
Paprastai.
Kartais įmanoma gyvenimą susigadinti per vieną sekundę.

Žinai kiek daug sekundžių yra 22 - uose metuose?..

So true!

Ką žmogus spėja sužinoti per 21-erius metus

• Neprivalai būti išskirtinai protingas, gabus ar darbštus, kad kas mėnesį galėtum kursiokams prieš akis pašvytuoti gaunama stipendija;
• Gali stengtis iki nukritimo, bet vistiek iki visiškos laimės pritrūks vos milimetro;
• Supranti, kaip ilgiesi artimųjų, tik tuomet, kai jų netenki;
• Sukiesi kaip voverė rate 30 valandų per parą, o kada gausi už tai atlygį - neaišku;
• Sužinai, kad pati geriausia dieta - stresas;
• Esi, atrodo, pats geriausias vaikas pasaulyje, tačiau tavo veltėdžiai draugai vistiek po eglute randa veidrodinius fotoaparatus, keliones, iPhone'us... Už nieką.
•  Pastebi, kad dažnai "geriausiais draugais" tampa tie žmonės, apie kuriuos pagalvoji: "Tuk tuk, nieko nėra namie", ir kad ir koks bebūtum vienišas, džiaugies - gerai, kad jie atrado vienas kitą...

 Ir tai tik nedaugelis faktų, kurie nesiliauja manęs stebinti. Kasdien. O kažkada maniau, kad jau mačiau viską...

^^

Kartais žmonės turi nugyventi daugiau kaip dvidešimt metų, kad pajustų ant savo pečių ne vien spaudimą, rūpesčius, taisykles ir suvaržymus. Kad pajustų grožį, tiek vidinį, tiek išorinį. Kad pagaliau pasijustų tobulais Dievo kūriniais. Vėl. Atgal į ten, kur viskas kadaise ir prasidėjo. Visi mes gražūs. Nuostabūs. Nepakartojami. Ir kas nuostabiausia - galite mus nurengti, užblokuoti mūsų sąskaitas banke, nuvalyti makiažus ir ištremti į dykumą. Mes visvien būsim skirtingi, nes būti ypatingais viso to šlamšto nereikia. Unikaliai gražūs būdami patys savimi. Fuck yeah.

Ir niekada nebūsim...

...tokie jauni, gražūs, aistringi, ištroškę, vieningi, kūrybingi, linksmi, tobuli, laimingi, kaip kad esam dabar.

Intarpas #1

Laimė, kaip ir lazda, visada turi du galus: kad gautum kažką, ko be galo trokšti, paaukoji kažką, kas labai brangu.

Nieko nėra šiam pasauly tikro

Kaip aplytas automobilio stiklas, kurį palietus iš vidaus, nesijaučia jokios drėgmės.
Kaip karšta dieną ant asfalto tolumoje besivaidenančios balos.
Kaip sumaniai padarytoje nuotraukoje "delne laikomas" milžiniškas monumentas.
Kaip tolumoje matomas viesulo piltuvas, kuris, regis, stovi vietoje.
Kaip kad atrodo, jog griaustinis yra visai kitas reiškinys negu žaibas.

Šitaip ir gyvenam. Iliuzijų pasaulėly. Minčių dykumoje. Fake'inio idealizmo tyruose.

Paiklysti, žmogus, ieškodamas to, kas tikra, kas vertinga, kas gražu ir gera. Nebežinai kuo ir tikėti.

Ir vistiek kiekvieną kartą (kad ir tūkstantąjį!) palieti iš lauko aplytą stiklą įsitikinti, ar nešlapias.

Mmm!

O tas mano gyvenimas, toks veržlus ir paklaikęs kaip tango, kaip raftingas, kaip Tarzanas, kaip Indija, kaip čili pipirai, kaip kobra, kaip Juodoji našlė, kaip Kings of Leon muzika, kaip žaibas ir griaustinis, kaip alkanas vilkas.

Ir pagaliau, aš vėl esu mūza. Įkvėpimas. Kažkieno dabartis ir ateitis.


Nors kojos nelaiko, akys klapsi iš nuovargio, siela dainuoja. Nėra nieko nepasiekiamo.


[Madcon - Beggin.mp3]

Asmeninė legenda

Tokia gausybe dalykų noriu pasidalinti su Tavim: šviežiu medumi, vakaru bevaikštinėjant Santakos parke, kavos puodeliu, drugeliais pilve, atvirumo akimirka, muzikos garso skambėjimu, švelniu prisilietimu, virpančiu apkabinimu, begaliniu džiaugsmu, mylimiausiu eilėraščiu, vaikystės prisiminimais, žolės šnaresiu, vėjo glamonėjimu, savo gyvenimo Utopija...

Vienintelis dalykas, kurio dabar teoriškai galėtų trūkti - pakankamai laiko, parodyti, patirti, išgyventi, pačiai pamatyti. Viską su Tavim. Šį kartą viskas bus kitaip. Tikrai bus.


Kaip tas Coelho Alchemikas, labai panašu, jog dabar pradedu išgyventi savo Asmeninę Legendą.

Vėl.

Taip jau žmonės sutverti: kai gyvena tobulą gyvenimą, būtinai turi jį susigadinti narkotikais ar kitu šlamštu, kai sutinka tą vienintelį soulmate, greitai ir efektyviai paleidžia jį iš glėbio; juokiasi, kai reikėtų verkti, ir verkia, kai nėra dėl ko... Daro klaidas. Tūkstančius jų. Vieni gailisi, kitiem nusispjaut. Vieni visą likusį gyvenimą pravirksta, skambant TAI dainai. Kiti gydosi alkoholiu, linksmybėmis, laisvu gyvenimo būdu ir nesuka galvos.

Bet galiausiai, dienos pabaigoje, visi susilygina: atlaisvina tvarsčius nuo giliausių žaizdų nakčiai. Kad išsiplautų, išsivalytų. Tuomet pradeda naują dieną. O, jei tik būtų įmanoma kažką pakeisti...

[You know that I could use somebody, someone like you]

Ain't no wind strong enough

Kitokia negu visos diena. Neeilinė. Kai atrodo, kad dangus pusiau sulenkta ranka pasiekiamas, kalnai mažesni už žmogų, o jūros seklios tarsi balos.

Ištiesi rankas lyg sparnus ir sklendi. Niekas neberūpi.

Aš viena, laisva lyg paukštis. Be trukdžių laisvės skonis tartum braškių!


[Kings of Leon - Use Somebody.mp3]

Praba

Įtikink save, kad gyventi verta, kad apsimoka, ir kad visos tos nesekmės - tik Dievulio skirti išbandymai, kad to gyvenimo skonis nebūtų prėskas.

Mano gyvenimas turi prabą; tai ne šiaip pigus blizgutis, tai nešlifuotas deimantas, rubinas, smaragdas, safyras.

Ups and downs. (inlove)