"Bet pamažu vis gilyn ir gilyn, mėlyno sapno svajingon šalin"

Ramus, jaukus, gaivus vakaras. Kažkur miškų glūdumoje, in the middle of nowhere. Lygus tartum stiklas ežeras. Nė menkiausios bangelės, nė menkiausio vėjelio. Lieptas. Ilgas, medinis. Nuo kranto atskriejantys gitaros garsai, ir balsai, traukiantys "Bet namuos židinys, virduly arbata..."  Du žmonės. Ieškantys danguje Grįžulo Ratų. Iškėlę rankas į dangų. Sukabintas viena su kita.


Ir niekas visame pasaulyje nebesvarbu. Viskas nebetenka prasmės. Tiesiog du žmonės, susikabinę rankomis. Tylintys. Nors galėtų pasakyti tūkstančius žodžių. Tačiau neverta. Jie supranta vienas kitą ir be jų.


Tobulas vakaras. Toks, kuris vertas prisiminti.


Ir daugiau niekas, niekas, niekas nebesvarbu.

Tūkstančiai baltų stebuklų

Atsisėdu ant palangės ir stebiu į miegą pamažu grimztantį miestą. Tylu, ramu, lengva. Ir Senamiesčio stogai - baltut baltutėliai. Ne, ne nuo sniego. Ir ne nuo jose atsispindinčios mėnesienos. Stogai, balkonai, loftai, atbrailos nusėstos tūkstančių baltų ir švytinčių it sidabras angelų. Miegančių, pasikišusių veidą po didžiuliais sparnais. Arba ilgesingai žvelgiančių į mėnulį. Keletas jų - nemiega. Saugo savo Išsirinktuosius. Tuos, kurie ne namuose, kurie ne miega, o linksminasi, mylisi, liūdi, dirba, serga... Tokia jau tų angelų dalia. Amžinai budėt. Amžinai saugot. Toks jų likimas.

Vieni žmonės miršta tam, kad pabaigtų žemiškas kančias. Kiti - kad tęstų dar žemėje pradėtą misiją.

Treti - kad prisikeltų tolesniam gyvenimui Žemėje ir kiekvieną dieną mintyse atliktų tą sunkų Angelo Sargo darbą - saugotų tą, kuris net neypač to nusipelnė...


...Išgąsdinti važiuojančios gatve mašinos sukelto triukšmo, visi iki vieno angelai pakyla į vienatve pulsuojantį kovo dangų.

Akis į dangų!

Ar kada nors bandei, eidamas gatve, pakelti galvą, ir pasižiūrėti į viršų? Į balkonus, palėpes, kaminus, stogus ir saulės zuikučius, žaidžiančius ant jų? Pakelt akis į dangų? Galbūt, kai buvai mažas, bandei. O dabar per tūkstančius darbų ir reikalų, per skubėjimą ir įtampą nespėji. Juk lengviau piktintis druskos per žiemą apgraužtais batais, nei gėrėtis jūra mėlynos spalvos, įkvėpti gyvybės. Gyveni tarsi kažkokiame psichodeliniame filme, ir dar su titrais, kurių baisiai nemėgsti. Įtiki į darbą ir rutiną, taip pamiršdamas likimą ir Dievą. Norom nenorom tampi tuščiu gėlių vazonu, kuris kažkada buvo visų mėgiamas ir pasigėrėtinas, o dabar stovi kampe ir tiek, nes gaila išmesti.

Ir viskas tik dėl to, kad neatradai laiko pakelt akis į dangų. Gal tai ir nesvarbu, neskubu, ne itin prasminga. Tačiau jei neatrandi laiko padaryt to, neatrasi laiko ir džiaugtis, mylėti, tobulėti, kurti.