Ramus, jaukus, gaivus vakaras. Kažkur miškų glūdumoje, in the middle of nowhere. Lygus tartum stiklas ežeras. Nė menkiausios bangelės, nė menkiausio vėjelio. Lieptas. Ilgas, medinis. Nuo kranto atskriejantys gitaros garsai, ir balsai, traukiantys "Bet namuos židinys, virduly arbata..." Du žmonės. Ieškantys danguje Grįžulo Ratų. Iškėlę rankas į dangų. Sukabintas viena su kita.
Ir niekas visame pasaulyje nebesvarbu. Viskas nebetenka prasmės. Tiesiog du žmonės, susikabinę rankomis. Tylintys. Nors galėtų pasakyti tūkstančius žodžių. Tačiau neverta. Jie supranta vienas kitą ir be jų.
Tobulas vakaras. Toks, kuris vertas prisiminti.
Ir daugiau niekas, niekas, niekas nebesvarbu.
Net džiugu skaityti šį įrašą, Virgute. Džiaugiuosi už tave. :] Abu gražiai derat. :] Sėkmės ir daugiau tokių įrašų. ;]]
AtsakytiPanaikintiAčiū ;)))
AtsakytiPanaikinti