Happiness

Įkvėpti laisvę. Nuostabus jausmas. Darai ką nori, būni su kuo nori, svajoji apie ką tik nori. Kad ir po dvidešimties, trisdešimties metų to nepaleisiu.
Gali būti tobulybe, kuo tik nori. Tačiau žmones turi branginti labiausiai. Turi būti pasiruošęs paaukoti viską dėl tų, kuriuos myli ir mylėsi visą gyvenimą.
Man patinka jausmas, kurį išgyvenu. Gera negalvoti apie nieką kita, tik apie šią akimirką.




Sisters and brothers, smokers and lovers care for me... :*

Svajonės

Vienintelė vieta, kur už savo poelgius nesulauksi bausmės ar pasmerkimo. Kur niekam nereikia atsiskaitinėti už kiekvieną savo žingsnį. Kur gali būti savimi. Būti su tuo, su kuo nori būti.

Back to myself!

Kai kas nors paklausia, ką veikiu vasarą,atsakau "dirbu", o mintyse priduriu "sugertuku..." Kasdien visų niukinama daryti TĄ ir ANĄ, elgtis TAIP ir ŠITAIP, dar ir darbe sėkmingai sugerinėju visų blogas nuotaikas ir skundus. Bent tiek gerai, nes sekasi. O širdyje tik viena: velniop viską.

Nekreipimas dėmesio į ničnieką. Laisvas gyvenimas. Pamažu grįžta pas mane. This is what I call TEEN SPIRIT :)

Ain't no wind strong enough

Kitokia negu visos diena. Neeilinė. Kai atrodo, kad dangus pusiau sulenkta ranka pasiekiamas, kalnai mažesni už žmogų, o jūros seklios tarsi balos.

Ištiesi rankas lyg sparnus ir sklendi. Niekas neberūpi.

Aš viena, laisva lyg paukštis. Be trukdžių laisvės skonis tartum braškių!


[Kings of Leon - Use Somebody.mp3]

neDVIRAČIO neIŠRADINĖJIMAS

Jauni ar seni, turtingi ar vargšai, miestiečiai ar kaimiečiai, anglai ar lietuviai, vyrai ar moterys - visi jie klysta. Visi iš tų klaidų mokosi. Padaro išvadas (teisingas, ar ne - čia jau kas kita). Išskyrus vieną netradicinį egzempliorių. Taip taip, tą patį, kuris vietoj ėjimo į kiną geriau kiaurą vakarą praspoksotų į mėnulį, kuris mėgsta senoviškus naminius sausainius, kuris nesupranta kaip už sijonuką galima mokėti tiek pat kiek už buto komunalinius mokesčius, ir kuriam nusispjaut, ar baklažano violetinė ar samanų žalia šį pavasarį madinga. Egzempliorius gyvena kaip nori... ir klysta. Jis ne geresnis už kitus. Nes neranda savo vietos. Neranda kažko, kam nerūpi dantų baltumas ar plaukų tiesumas, kas skaito Coelho, kas eina į parką paskaityt, kas tiki į angelus ir demonus, kas (po galais!) žiūri į dangų ir atsižiūrėt negali...Tiksliau, randa, bet būtinai tą, prie kurio nereikėtų net artintis. Nes celofanu apvyniota ir lipnia juosta apklijuota širdis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirtai...


Visos problemos prasideda tuomet, kai prieini prie kažko arčiau nei per pusantro metro.

Kaip sakė vienas labai protingas žmogus, yra žmonės, skirti vienas kitam, ir yra neskirti. Ir nieko čia nepadarysi.


Nedalink, nedalink, nedalink kiekvienam raktų nuo savęs, jei nenori, kad apiplėštų.

Akis į dangų!

Ar kada nors bandei, eidamas gatve, pakelti galvą, ir pasižiūrėti į viršų? Į balkonus, palėpes, kaminus, stogus ir saulės zuikučius, žaidžiančius ant jų? Pakelt akis į dangų? Galbūt, kai buvai mažas, bandei. O dabar per tūkstančius darbų ir reikalų, per skubėjimą ir įtampą nespėji. Juk lengviau piktintis druskos per žiemą apgraužtais batais, nei gėrėtis jūra mėlynos spalvos, įkvėpti gyvybės. Gyveni tarsi kažkokiame psichodeliniame filme, ir dar su titrais, kurių baisiai nemėgsti. Įtiki į darbą ir rutiną, taip pamiršdamas likimą ir Dievą. Norom nenorom tampi tuščiu gėlių vazonu, kuris kažkada buvo visų mėgiamas ir pasigėrėtinas, o dabar stovi kampe ir tiek, nes gaila išmesti.

Ir viskas tik dėl to, kad neatradai laiko pakelt akis į dangų. Gal tai ir nesvarbu, neskubu, ne itin prasminga. Tačiau jei neatrandi laiko padaryt to, neatrasi laiko ir džiaugtis, mylėti, tobulėti, kurti.

*

Aš niekada tavęs nepamiršiu.

http://www.youtube.com/watch?v=eWUC5Q0RCAA&feature=BF&list=QL&index=1