Jauni ar seni, turtingi ar vargšai, miestiečiai ar kaimiečiai, anglai ar lietuviai, vyrai ar moterys - visi jie klysta. Visi iš tų klaidų mokosi. Padaro išvadas (teisingas, ar ne - čia jau kas kita). Išskyrus vieną netradicinį egzempliorių. Taip taip, tą patį, kuris vietoj ėjimo į kiną geriau kiaurą vakarą praspoksotų į mėnulį, kuris mėgsta senoviškus naminius sausainius, kuris nesupranta kaip už sijonuką galima mokėti tiek pat kiek už buto komunalinius mokesčius, ir kuriam nusispjaut, ar baklažano violetinė ar samanų žalia šį pavasarį madinga. Egzempliorius gyvena kaip nori... ir klysta. Jis ne geresnis už kitus. Nes neranda savo vietos. Neranda kažko, kam nerūpi dantų baltumas ar plaukų tiesumas, kas skaito Coelho, kas eina į parką paskaityt, kas tiki į angelus ir demonus, kas (po galais!) žiūri į dangų ir atsižiūrėt negali...Tiksliau, randa, bet būtinai tą, prie kurio nereikėtų net artintis. Nes celofanu apvyniota ir lipnia juosta apklijuota širdis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirtai...
Visos problemos prasideda tuomet, kai prieini prie kažko arčiau nei per pusantro metro.
Kaip sakė vienas labai protingas žmogus, yra žmonės, skirti vienas kitam, ir yra neskirti. Ir nieko čia nepadarysi.
Nedalink, nedalink, nedalink kiekvienam raktų nuo savęs, jei nenori, kad apiplėštų.
ypatinga
AtsakytiPanaikinti