Tiesa skaudina?

Tiesa trenkia į veidą tarsi purvinas šlapias skuduras, tarsi ledo gabalas, tarsi uraganas Sandy.
Jeigu jaudiniesi dėl to, kas ką pagalvos ar pasakys, vadinasi esi liurbis.
Niekas negali leisti sau prabangos švaistyti savo paties gyvenimą nemylimai veiklai ar žmonėms, kurie tavo laiko nenusipelnė.

Tiesa skaudina, ar gi ne?

Duok durniui kelią

Žmonės, susipraskit. Niekam neįdomios jūsų problemos. O ypač tokio apgailėtino turinio, kaip kad "aš pats sau pavydžiu", "šitiek bernų, kaip sunku išsirinkti" ir panašios. Gal kažkam ir nepatinka, bet aš tai vadinu SUSIREIKŠMINIMU. Toks dalykas žmoguje įgimtas. Jei jis nuo vaikystės įsivaizduoja, jog vienintelis yra teisus, jog jo žodis paskutinis, jog jo problemos rimčiausios, tai kaip dar galima tokį žmogų pavadinti?...

Viena garsi persona yra pasakiusi: "Nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės." Kokia geniali tiesa! Įsivaizdavai, kad esi teisiausias, protingiausias, genialiausias, ir va. Visiems nusispjaut. Po pusmečio tik vienas kitas prisimins, kad tokia šiukšlė kada nors egzistavo. Tokie gyvenimo dėsniai, ir nieko čia nepadarysi.

Ar Tu kiekvieną dieną kovoji su kokia nors nepagydoma liga? Ar su ja kovoja tavo artimas žmogus? Ar Tu pavalgęs, šiltai apsirengęs, Turi kur miegoti? Jei taip, tai mielas žmogau, suauk. Išmok klausytis kitų, ir susivok, kad nebūtinai tu esi visuomet teisus.

Paprastai tie, kurie iš tikrųjų yra teisūs, lieka neišgirsti.

Ne viskas auksas, kas...

Ar įmanoma nusipirkti žmogaus buvimą šalia? Tikriausiai net nesusimąstę pasakytumėte, kad ne. Klystate. Žmonių buvimą šalia mes perkame nuolat: kviečiame kavos ar ledų, dovanojame gėles, skoliname asmeninius daiktus. Tą patį žmonės kasdien daro su mumis. Atrodo, kas čia tokio? Visgi, tokios mažos smulkmenėlės įpareigoja ilgesnės trukmės bendravimui. Norimam ar nelabai. Mielos merginos, juk jei tas pats žmogus kelis kartus iš eilės pavaišina kava, ar nesijaučiate skolingos? O jeigu žavus vaikinas atėjęs į pirmąjį pasimatymą atneštų didelę puokštę gėlių, pridėtumėte jam papildomų balų, tiesa? :)

Papirkinėjimo mūsų išlepintoje visuomenėje apstu - užtenka apsidairyti. Paskolink užrašus, nupirksiu šokoladą. Einam arbatos, aš vaišinu. Nupirksiu bilietus, tu tik nueik su manim į kiną. Padovanosiu šią suknelę, jei ja vilkėdama eisi su manim į draugo gimtadienį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Baisiausia, kad dalis žmonių tą papirkinėjimą dievina ir atkakliai, kryptingai jo siekia. 

 

Tačiau tikram, nuoširdžiam bendravimui nereikia deimantų, aukso, prabangių automobilių ar pasakų rūmų. Už jokius pinigus neįmanoma nusipirkti plaktuko ir vinių pašlijusiems santykiams sutaisyti, ir jokių replių tvirtiem santykiams išardyti. 

Įdomu, ar atsirastų žmogus, kuris sutiktų eiti pasivaikščioti vien dėl tos priežasties, kad aš noriu su juo nuoširdžiai pasikalbėti?..

So true!

Mąstyti

Jaučiuosi ypatinga, nes nelipu visiems per galvas, įrodinėdama, kad esu teisi. Aš paprasčiausiai tai žinau.

Ką žmogus spėja sužinoti per 21-erius metus

• Neprivalai būti išskirtinai protingas, gabus ar darbštus, kad kas mėnesį galėtum kursiokams prieš akis pašvytuoti gaunama stipendija;
• Gali stengtis iki nukritimo, bet vistiek iki visiškos laimės pritrūks vos milimetro;
• Supranti, kaip ilgiesi artimųjų, tik tuomet, kai jų netenki;
• Sukiesi kaip voverė rate 30 valandų per parą, o kada gausi už tai atlygį - neaišku;
• Sužinai, kad pati geriausia dieta - stresas;
• Esi, atrodo, pats geriausias vaikas pasaulyje, tačiau tavo veltėdžiai draugai vistiek po eglute randa veidrodinius fotoaparatus, keliones, iPhone'us... Už nieką.
•  Pastebi, kad dažnai "geriausiais draugais" tampa tie žmonės, apie kuriuos pagalvoji: "Tuk tuk, nieko nėra namie", ir kad ir koks bebūtum vienišas, džiaugies - gerai, kad jie atrado vienas kitą...

 Ir tai tik nedaugelis faktų, kurie nesiliauja manęs stebinti. Kasdien. O kažkada maniau, kad jau mačiau viską...

Materialumo grožis (?)

Kai žmonės negalvoja, nutinka keisčiausių dalykų. Moka kosmines sumas už papų didinimo operacijas, kai galėtų už tuos pinigus nupirkti likimo nuskriaustiems vaikams nupirkti knygų ir žaislų. Kad visuomenę papildytų nei leidigagų, o einšteinų ir edisonų karta. Kiti gi važiuoja atostogauti į Meksiką ir iš TV ekranų mums įžūliai tvirtina, kad VIENINTELĖ IŠEITIS iš susiklosčiusios ekonominės padėties - šilumos ir elektros energijos kainų didinimas. Vienareikšmiškai. Grėsmingai. Nes juk kažkam atostogauti Meksikoje norėtųsi dukart per metus.
Žiniasklaida ir statistikos banginiai sutartinai tvirtina, kad idealios visuomenės pavyzdys - Norvegijos visuomenė. Žmonės be rūpesčių, turintys socialines garantijas ir šviesią ateitį. Visgi tikri norvegai nenorom išsiduoda, kad nėra viskas taip gražu, kaip rodoma pasauliui. Keturmečiams gydytojai išrašinėja vaistus, slopinančius hiperaktyvumą, daugybė gyventojų kenčia nuo streso, o šių metų Anderso Breiviko žudynių išpuolis jaunimo stovykloje išvis nereikalauja komentarų. Taigi, gal ne visuomet socialinis užtikrintumas proporcingas proto kiekiui smegeninėje?
Paranormaliai gyvenam, pripažinkit. Laukiniai laikai. Kovos akis už akį. Arba akis už nieką, for fun. Pasaulio pabaiga 2012 - aisiais tikrai nebūtų pats blogiausias dalykas, atsitikęs mūsų planetoje.

Ir niekada nebūsim...

...tokie jauni, gražūs, aistringi, ištroškę, vieningi, kūrybingi, linksmi, tobuli, laimingi, kaip kad esam dabar.

Intarpas #1

Laimė, kaip ir lazda, visada turi du galus: kad gautum kažką, ko be galo trokšti, paaukoji kažką, kas labai brangu.

neDVIRAČIO neIŠRADINĖJIMAS

Jauni ar seni, turtingi ar vargšai, miestiečiai ar kaimiečiai, anglai ar lietuviai, vyrai ar moterys - visi jie klysta. Visi iš tų klaidų mokosi. Padaro išvadas (teisingas, ar ne - čia jau kas kita). Išskyrus vieną netradicinį egzempliorių. Taip taip, tą patį, kuris vietoj ėjimo į kiną geriau kiaurą vakarą praspoksotų į mėnulį, kuris mėgsta senoviškus naminius sausainius, kuris nesupranta kaip už sijonuką galima mokėti tiek pat kiek už buto komunalinius mokesčius, ir kuriam nusispjaut, ar baklažano violetinė ar samanų žalia šį pavasarį madinga. Egzempliorius gyvena kaip nori... ir klysta. Jis ne geresnis už kitus. Nes neranda savo vietos. Neranda kažko, kam nerūpi dantų baltumas ar plaukų tiesumas, kas skaito Coelho, kas eina į parką paskaityt, kas tiki į angelus ir demonus, kas (po galais!) žiūri į dangų ir atsižiūrėt negali...Tiksliau, randa, bet būtinai tą, prie kurio nereikėtų net artintis. Nes celofanu apvyniota ir lipnia juosta apklijuota širdis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirtai...


Visos problemos prasideda tuomet, kai prieini prie kažko arčiau nei per pusantro metro.

Kaip sakė vienas labai protingas žmogus, yra žmonės, skirti vienas kitam, ir yra neskirti. Ir nieko čia nepadarysi.


Nedalink, nedalink, nedalink kiekvienam raktų nuo savęs, jei nenori, kad apiplėštų.

Moralas

Mane vaikystėj mokė, kad negalima meluoti. Negalima šmeižti žmonių, prisikurti nebūtų dalykų, skleisti paskalų ir kitaip nedorai elgtis. Kai užaugau, pamačiau, kad vienaip ar kitaip nedorai elgiasi 98% mano kelyje sutiktų žmonių. Ir niekas jų už tai nebaudžia. Atvirkščiai, markstosi tarsi katinai prieš saulę nuo to saldaus netikrumo.


Jei kada nors man pačiai teks mokyti savo vaikus, kaip elgtis, kalsiu vieną dalyką: negalima tylėti. Negalima leistis skriaudžiamam. Negalima būti pilkos vegetuojančios masės dalimi. Reikia būti pokyčiu. Negalima nutylėti jausmų. PRIVALOMA priminti brangiems žmonėms, kad juos myli, ir kokie jie tau svarbūs. Kol nėra per vėlu.


Ir visgi, svarbiausia tai, kuo pats norėsi būti: ar Žmogumi iš didžiosios raidės, ar šlykščiai dirbtinu robotu. Aš kažkada užsimaniau būti pirmuoju, ir štai, gyvenu viena, nerasdama bendraminčių.