STOP, pasakė jis šiandien. Gana. Paskutinis lašas.
Taip, tikrai ilgą laiką nesiklausiau, ką man mėgina pasakyti mano kūnas. Tad šiandien jis man tai spjaute spjovė į akis: nesirūpinai manim, tad dabar sukis iš padėties kaip nori. Jam nerūpėjo, kad šiandien koliokviumas, kad turėjau sutvarkyti keletą reikalų ir po viso to vėl žvaliai kibti į mokslus. Ignoravo taip, kaip aš šimtus kartų ignoravau jo poreikius. Viso kūno skausmas, galvos vėrimas, dusulys ir spaudimas krūtinėje, silpnumas, nerimas, svaigulys... Ir dar daugybė kitų dalykų, apie kuriuos baisu net pagalvoti. Viskas vienu metu, netikėtai, tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Nuo pat ryto. Nepraeinančiai, net su vaistų pagalba. Psichologiškai nuteikinėju save, kad lyg ir geriau. Bet taip pačiai gali bandyti įteigti, kad už lango lija zefyrais.
Šlykštu, kai negali kontroliuoti savęs. Kad ir ką bedarytum. Baisoka.
Tad net per visus skubėjimus, bėgimus, lėkimus, darbus ir reikalus non stop nepamiršk sustoti ir įsiklausyti, ką tau nori pasakyti tavo organizmas. Kol jis nepradeda su tavim elgtis šitaip - griežtai, be pasigailėjimo ir su galimomis žiauriomis pasekmėmis.
Kaip medikų atstovei, man dvigubai gėda, kad taip kvailai visą laiką elgiausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą