Koks jausmas!

Daugiau kaip 22 tūkstančiai dienoraščio peržiūrų! Vau! Visgi, kažkas skaito mano kartais padraikiškai kompiuterio ekrane guldomas mintis... Tūkstantis lietuviškų  AČIŪ! Visų skaitytojų atsiprašau už tai, jog kartais tos mintys būna pernelyg šviežios, gal kartais parašytos su sarkazmo ar pykčio priemaiša, o kartais skamba vaikiškai naiviai... Bet juk taip tiesiog yra. Be pasiteisinimų. Kaip ir dienoraščio pavadinimas skelbia, Life:it goes on. Taip ir mano mintys liejasi būtent tokios, kokios yra tą akimirką, kai mano pirštai priliečia klaviatūrą...
Tikiuosi, kad artimiausiuose post'uose dominuos gera nuotaika, šypsenos ir džiaugsmas - būtent toks etapas atėjo į mano rašliavą. Ar ateis toks etapas ir šiek tiek arčiau manęs - pažiūrėsim ;) Tiek daug dalykų, kurie drebina mano mažutį pasaulėlį, aplink sukasi: netekčių, nusivylimų, laukimo.
Ir visgi - kiek daug gerų dalykų dar laukia ateity! Negaliu sulaukti! Koks jausmas!

Meilės diena

Mylėti galima daug ką ir įvairiai. Pavyzdžiui, aš myliu muziką.
Muzika neskaudina, nemeluoja ir neverčia jaustis blogai.
Muzika nedaužo širdžių. Širdis daužo nebent muzikantai!

Savo paties herojus

Ne visi dalykai išmokstami per paskaitas ar iškalami iš vadovėlių. Kai kas ateina kartu su laiku, įpučia į širdį naujo vėjo ir šviesiais tonais nuspalvina sielą. Kartais reikia tris kartus stipriai suklysti, išverkti keletą litrų ašarų ar griūti veidu į purvą, kad suprastum, jog esi didelis. Didelis savimi. Net ir blogiausi žmonės vieną dieną gali tapti herojais. O tiek daug pasitaiko situacijų, kuriose realiai gali kažką pakeisti!
Nepraleisk nė vieno tau suteikto šanso. Drąsiai, begėdiškai svajok. Kas rytą kelkis iš lovos su plačia šypsena, nekantraudamas patirti viską, ką ateinanti diena atneš. Atsiduok mylimai veiklai, atsiduok žmonėms. Ir svarbiausia - mylėk. Kasdien vis labiau ir labiau. Net nepastebėsi, kaip pamažu tapsi savo paties ( o netrukus ir kitų) herojumi.

Happiness

Įkvėpti laisvę. Nuostabus jausmas. Darai ką nori, būni su kuo nori, svajoji apie ką tik nori. Kad ir po dvidešimties, trisdešimties metų to nepaleisiu.
Gali būti tobulybe, kuo tik nori. Tačiau žmones turi branginti labiausiai. Turi būti pasiruošęs paaukoti viską dėl tų, kuriuos myli ir mylėsi visą gyvenimą.
Man patinka jausmas, kurį išgyvenu. Gera negalvoti apie nieką kita, tik apie šią akimirką.




Sisters and brothers, smokers and lovers care for me... :*

Paskutinė vasaros naktis

Ši vasara buvo ypatinga. Kupina įspūdžių ir linksmų nuotykių. Vakarų po žvaigždėtu dangum. Ir taip pat netikėtai kaip atėjo, jau po mažiau kaip dviejų valandų atsisveikinsim, o tuo pačiu pradėsim atbuline tvarka skaičiuoti dienas iki kitos vasaros...
Paprastai būna taip: vasara prasideda ir iš pradžių to nesuvoki. O vos tik pradedi ja mėgautis, ta saldi akimirka slyste išslysta iš rankų tarsi šiltas pajūrio smėlis...
Na ir kas, kad galbūt ne viskas vyko pagal mėnesių mėnesius kruopščiai rengtą planą. Na ir kas, kad kartais širdį taip stipriai suspausdavo, kad net didžiulėj pienių pievoj pasirodydavo per maža vietos... Pasak Lanos del Rey, Summertime sadness... ;) Tie, kurie zyzė iš nuobodulio - nesiskaito. Skųstis neturėjimu ką veikti gali tik nuobodylos.
Šiąnakt nereikia liūdėti, kad visa tai baigės, nes kita vasara ateis net nespėjus dorai mirktelėti. Viskas, ko reikia, tai išmesti iš galvos tuos, kurie kankina beprasmėmis žinutėmis ir kvailais poelgiais, tuos, kurie trukdo laimingai gyventi, tuos kurie sriūbauja dėl naujausio iPhone'o. Išmesti išaugtus drabužius ir nebemadingus priedus: puikybę, perdėtą užsispyrimą, pavydą.


O gal ruduo bus ne blogesnis ir mes jį įsimylėsim taip pat kaip vasarą?

Ramybės,
Labanakt ;)

[...]

Aš nenoriu gyventi nė dienos ilgiau už savo tėvus.

O taip iš tikrųjų būna

Pabundi naktį, pažvelgi į šalia ramiai tolygiai kvėpuojantį tobulą jo didenybės Dievo kūrinį, ir lieji ašaras. Iš laimės. Nes tas kūrinys - būtent Tau sukurtas.

*

And I'm bound to fall, bound to fall...
For you.

"Aš nežinau kodėl taip myliu tavo romantiškas akis"

...Tu esi pirma ir paskutinė mano kiekvienos dienos mintis.

"Buvai mano meile ir tu giliai. Nesakyk."

Jausmas lyg paimtum širdį, sumaišytum su prisiminimais ir mikseriu suplaktum. Būna.

"Ir nesitikėjau, kad dievai atves mano mažą kelią lig Tavęs"

Nuo tos akimirkos, kai yra jis, su manimi apsigyveno laimė. Išnyko visos įmanomos laiko dimensijos, visi žemiški rūpesčiai, o anksčiau taip erzinę dalykai tapo nebesvarbūs. Jei žmogus, metęs visus savo darbus lekia 100km, kad pamatytų tave, nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu tavo pasiekimu ir žengia koja kojon su bendromis svajonėmis, ar gali būti kas geriau?..

Nuo šiol aš esu pats turtingiausias žmogus pasaulyje. Turiu angelą sargą Danguje ir jo pasiuntinį Žemėje.

...Tu esi, ir šito gana.

Asmeninė legenda

Tokia gausybe dalykų noriu pasidalinti su Tavim: šviežiu medumi, vakaru bevaikštinėjant Santakos parke, kavos puodeliu, drugeliais pilve, atvirumo akimirka, muzikos garso skambėjimu, švelniu prisilietimu, virpančiu apkabinimu, begaliniu džiaugsmu, mylimiausiu eilėraščiu, vaikystės prisiminimais, žolės šnaresiu, vėjo glamonėjimu, savo gyvenimo Utopija...

Vienintelis dalykas, kurio dabar teoriškai galėtų trūkti - pakankamai laiko, parodyti, patirti, išgyventi, pačiai pamatyti. Viską su Tavim. Šį kartą viskas bus kitaip. Tikrai bus.


Kaip tas Coelho Alchemikas, labai panašu, jog dabar pradedu išgyventi savo Asmeninę Legendą.

We could have had it all...

The scars of your love remind me of us,
They keep me thinking that we almost had it all.

(inlove)

Too tired to hide how hard I fell for you.

*

Be careful of the curse that falls on young lovers.

Mano rankos suteptos tavim

Kiaulystės dėsnis, egzistuojantis realiame pasaulyje - būtinai užsimanysi kažko, ko jokiu būdu negali gauti. Tuomet sukyla visos organizme esančios adrenalino atsargos, ir kvaili principai įsako tavo protui gauti tai, bet kokia kaina. Ir pasekmės tokios, kad, sakykim, pažeminimas atrodo lengvas tarsi švelnus pavasario vėjelis. Tačiau kai atsisuki atgal ir gerai, racionaliai apsvarstai viską, kas įvyko, suvoki - NESIGAILIU.O iš tikrųjų, reikėtų. Jei dar yra bent lašas žmogiškumo.

Viena iš didžiausių klaidų, iš kurių niekuomet nepasimokome - buvimas nesąžiningu sau. Nusikaltimai prieš save. Serijiniai, sekantys iškart vienas po kito. Įtraukiant į tai daugybę nekaltų žmonių.


Dieve mano, aš nenoriu būti ta, kuri kažką skiria, gadina, trukdo. Aš gimiau, kad kurčiau, o ne kad griaučiau.


Dar kelios minutės tokio nesąžiningumo prieš save, ir viskas nebeteks prasmės. Jau nebeteko. Mano rankos suteptos tavim.

*

Aš niekada tavęs nepamiršiu.

http://www.youtube.com/watch?v=eWUC5Q0RCAA&feature=BF&list=QL&index=1