Niekada nepasiduokim

Kęsti - nekęsti. Pamiršti-laukti. Džiaugtis - ašaras lieti. Tikėti - ignoruoti. Mūsų pasirinkimas. Kaip ir pasirinkimas priemonių, kurių pagalba mes tai darysime. Visgi, realybėje likimas mums įteikia šaukštą ir liepia pripildyti baseiną vandens. Na, gal ir nevisai šitaip. Galbūt duoda sunkias studijas ir tuo metu mirštančius artimuosius. Galbūt atneša tau meilę, tačiau tuo pat metu ir visų pažįstamų nepritarimą. Galbūt atneša tau didžiausią gyvenimo šansą, o tuo pačiu ir klastingą ligą. O ką daryti tada?... Visų pirma - ašaras ir sielvartą tegul lieja kiti. O tu, griebk tą sumautą šaukštą ir miniatiūriniais žingsneliais nešk vandenį į baseiną. Bus sunku, nesiseks, negyvai nusibos, bet išauš diena, kai matydamas sklidiną vandens baseiną pagalvosi: nepaisant darbo, kurį įdėjau, ne rezultatas buvo svarbiausias...

Viską galiu

You can take everything I have
You can break everything I am
Like I am made of glass
Like I am made of paper
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper

Stipriai

You can push me to the edge 
I'll come back like an avalanche, 
I'm Ready 
Got both my feet on the ground 
The world is waiting for me 
I'll put the stars in the sky 
In my hand and into my pocket 
Build a castle way up high 
Come down on a rocket 

Vaivorykštės ir pelenai

Lietingą naktį mintim lyja. Tikrai. Kiek daug gali nuveikti turėdamas galvą ant pečių. O kiek daug - turėdamas GERĄ galvą ant pečių! Tada kišenėj atsiranda vaivorykštės, mylimojo saujoj - žvaigždės ir viskas aplink nušvinta. Ir vaizduotė čia niekuo dėta - čia tavo darbo vaisiai. Padėkok mamai, pasauliui, draugams, nes tu amžinai liksi skolingas jiems, kad padarė tave tuo, kuo esi. Tuo, kuris net pelenuose įžvelgia ne pabaigą, o naują pradžią. Pamatus vaivorykštei. Ir po velnių, koks teisus buvo R. Bradbury, sakydamas, kad kai kurie žodžiai turi vasaros skonį!
AŠ TAI PADARIAU. Nežinau, kokio skonio yra vasara, bet jei žodžiai turėtų skonį, jie tikrai būtų būtent vasaros skonio.

Didelis žmogus

Jei neturi ką pasakyti - nesakysi. Geriau nei bet kas kitas žinai, kada žodžiai nereikalingi, ir ne tik nepadeda, bet daug ką gali ir sugadinti.
Jei nežinai, ką daryti, gurkštelėsi kavos (nustebtum, kiek atsakymų į rūpimus klausimus gali atrasti joje!)
Jei neįsivaizduosi, ką daryti, kai Tavo mintys ir kūnas neklauso komandų... Išeisi į gryną, tamsią, paslaptingą nakties tylą. Ne, nešoksi nuo tilto. Išjungsi telefoną. Rūpesčius. Visus. Tegul jie šoka nuo tilto. Kvėpuosi tamsa. Ne, čia nerasi atsakymų, nerasi išeičių. Bet grįši namo nauju žmogumi.

Atrask jėgų įžiebti savyje ugnį net tuomet, kai kiekviena pasaulio šiukšlė pila ant tavęs pamazgas. Negi niekad nepagalvojai, kodėl Dievas siunčia didžiausius išbandymus tau, o ne aplinkiniams?


Taip, tu gimei dideliu stipriu žmogumi. Atrask jėgų nesumažėti iki visų tų šiukšlių dydžio.

Nuostabi naktis. Tiek mirti, tiek gimti.

Duona kasdieninė...

Sumauta diena. Viena iš tų, kai net saulės žerėjimas ant nuo laiko nurudusių Senamiesčio stogų nesuteikia nė trupinėlio džiaugsmo. Kai purvynas - ne priminimas apie pavasario pradžią, o nuotaikos gadintojas. Eini gatve, o ašaros lyg pupos rieda, todėl slepiesi nuo trūlike pastebėtų pažįstamų veidų (ir nuo visų kitų...).

Taip, tai dar viena iš tų dienų, kai suvoki, jog esi tik įrankis kitų rankose. Patogus paimti, pasinaudoti. Vienkartinis, lengva ranka išmetamas. Kantriai tarnaujantis, tobulai atliekantis savo funkciją. Tačiau daugiau niekur nepritaikomas. Kam reikia, tas pasinaudoja, o tada atiduoda kitam. Va taip, paprastai. Lyg to būtų maža, atrandi, kad tau reikia stengtis dvigubai daugiau, kad gautum šimtąją dalį to, ką turi kiti...

Kiekviena diena - kova. Stengiesi tai kartoti sau, ištikus kiekvienai panašaus pobūdžio egzistencinei krizei. Bet tik dar labiau įerzini ir taip suirzusias mintis.

Ką gi, teks susitaikyti su tuo, kad yra žmonės, kuriems ateina pavasaris, ir žmonės, kurie nemtaydami saulės ir toliau murkdosi purvyne.