"Ir nesitikėjau, kad dievai atves mano mažą kelią lig Tavęs"

Nuo tos akimirkos, kai yra jis, su manimi apsigyveno laimė. Išnyko visos įmanomos laiko dimensijos, visi žemiški rūpesčiai, o anksčiau taip erzinę dalykai tapo nebesvarbūs. Jei žmogus, metęs visus savo darbus lekia 100km, kad pamatytų tave, nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu tavo pasiekimu ir žengia koja kojon su bendromis svajonėmis, ar gali būti kas geriau?..

Nuo šiol aš esu pats turtingiausias žmogus pasaulyje. Turiu angelą sargą Danguje ir jo pasiuntinį Žemėje.

...Tu esi, ir šito gana.

*

Šiąnakt sapnavau savo angelą sargą. Jis galbūt netgi buvo kažkur netoliese.

Kokie dar angelai dvidešimt pirmajame amžiuje, pasišaipytų racionalūs gudručiai.

Tarsi angelams egzistuotų laiko dimensija! Angelai amžini!

Tūkstančiai baltų stebuklų

Atsisėdu ant palangės ir stebiu į miegą pamažu grimztantį miestą. Tylu, ramu, lengva. Ir Senamiesčio stogai - baltut baltutėliai. Ne, ne nuo sniego. Ir ne nuo jose atsispindinčios mėnesienos. Stogai, balkonai, loftai, atbrailos nusėstos tūkstančių baltų ir švytinčių it sidabras angelų. Miegančių, pasikišusių veidą po didžiuliais sparnais. Arba ilgesingai žvelgiančių į mėnulį. Keletas jų - nemiega. Saugo savo Išsirinktuosius. Tuos, kurie ne namuose, kurie ne miega, o linksminasi, mylisi, liūdi, dirba, serga... Tokia jau tų angelų dalia. Amžinai budėt. Amžinai saugot. Toks jų likimas.

Vieni žmonės miršta tam, kad pabaigtų žemiškas kančias. Kiti - kad tęstų dar žemėje pradėtą misiją.

Treti - kad prisikeltų tolesniam gyvenimui Žemėje ir kiekvieną dieną mintyse atliktų tą sunkų Angelo Sargo darbą - saugotų tą, kuris net neypač to nusipelnė...


...Išgąsdinti važiuojančios gatve mašinos sukelto triukšmo, visi iki vieno angelai pakyla į vienatve pulsuojantį kovo dangų.