Atsisėdu ant palangės ir stebiu į miegą pamažu grimztantį miestą. Tylu, ramu, lengva. Ir Senamiesčio stogai - baltut baltutėliai. Ne, ne nuo sniego. Ir ne nuo jose atsispindinčios mėnesienos. Stogai, balkonai, loftai, atbrailos nusėstos tūkstančių baltų ir švytinčių it sidabras angelų. Miegančių, pasikišusių veidą po didžiuliais sparnais. Arba ilgesingai žvelgiančių į mėnulį. Keletas jų - nemiega. Saugo savo Išsirinktuosius. Tuos, kurie ne namuose, kurie ne miega, o linksminasi, mylisi, liūdi, dirba, serga... Tokia jau tų angelų dalia. Amžinai budėt. Amžinai saugot. Toks jų likimas.
Vieni žmonės miršta tam, kad pabaigtų žemiškas kančias. Kiti - kad tęstų dar žemėje pradėtą misiją.
Treti - kad prisikeltų tolesniam gyvenimui Žemėje ir kiekvieną dieną mintyse atliktų tą sunkų Angelo Sargo darbą - saugotų tą, kuris net neypač to nusipelnė...
...Išgąsdinti važiuojančios gatve mašinos sukelto triukšmo, visi iki vieno angelai pakyla į vienatve pulsuojantį kovo dangų.
mmmmmmm
AtsakytiPanaikinti