Tokie tad buvo metai

Viena ilga, nesibaigianti drama. Ups and downs. Ramus drugelių plazdėjimas ir šokimas prieš atvažiuojantį traukinį viename.

^^

Kartais žmonės turi nugyventi daugiau kaip dvidešimt metų, kad pajustų ant savo pečių ne vien spaudimą, rūpesčius, taisykles ir suvaržymus. Kad pajustų grožį, tiek vidinį, tiek išorinį. Kad pagaliau pasijustų tobulais Dievo kūriniais. Vėl. Atgal į ten, kur viskas kadaise ir prasidėjo. Visi mes gražūs. Nuostabūs. Nepakartojami. Ir kas nuostabiausia - galite mus nurengti, užblokuoti mūsų sąskaitas banke, nuvalyti makiažus ir ištremti į dykumą. Mes visvien būsim skirtingi, nes būti ypatingais viso to šlamšto nereikia. Unikaliai gražūs būdami patys savimi. Fuck yeah.