Ji viena iš tų

 Tikrai, viena iš tų. Tobulųjų.

Nieko panašaus dar nesi girdėjęs!

"...įsiklausyk, kaip verkia skiemuo, neteisingai kirčiuojamas, ir kai jau laikas išeit pakeliui atgal į realybę, tu jauti, kad viskas aplink iš tiesų priklauso Tau ir atsirado dėl Tavęs, ir tai yra nepakartojama. Ir kad kiekviena meilė turi atsaką, todėl to jausmo didybė paskandina Tave. Bet prieš paskęstant, Tau šmėkšteli, kad visa tai galbūt yra tik greitai besikeičiantys vaizdai sudarantys savotišką judesio iliuziją, arba išsvajota kelionė mintimis... tenai, kur nepripažintose erdvėse savo spindulius slepia chaoso deimantas, ir skvarbus samurajaus žvilgsnis seka kiekvieną šeško judesį, o visos istorijos turi laimingą pabaigą... Kaip ir ta, kai sulig paskutiniu oro gurkšniu, įsmeigus pirštą į dangų buvo ištarta "Dieve, leisk pabaigt..." Ir sąmonę pripildė visa apimančios harmonijos suvokimas, kuris smelkdamasis į pasaulio esmę užmigdė bei pažadino Tave užliejantį prastos kokybės nuoširdžios muzikos skambesį, sumišusį su tolimų žodžių aidais, tolydžio stiprėjantį ir pavirstantį galinga šešėlių lavina, sugrįžtančia į Tavo sąmonę pirmu pasitaikiusiu impulsu apie tai, kad žodžiai taip pat turi pojūčius..."

Vizijos

Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt Tavęs?...



Mačernis. Jis nuostabus.Kažkas, kas išblaško mintis apie sunkią savaitę ir išvalo sielą nuo įvairaus tipo duženų.
Būdamas mano metų, jis keitė pasaulį, o visi suprato tai tik daug vėliau.
Netobulo tobulumo viršūnė.

*

[...Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Rytą, prieš nusvirdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi...]


[V.M.]

*

Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta,-
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėn pirštų.

                                                                         [V.M.]

*

21
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jau palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias, 
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

V.Mačernis, 1943