Mąstyti

Jaučiuosi ypatinga, nes nelipu visiems per galvas, įrodinėdama, kad esu teisi. Aš paprasčiausiai tai žinau.

Pradėkit mąstyt

Reikia visuomet gerai pagalvoti, ar verta. Ar verta sakyti, daryti, matyti, norėti taip, kaip kiti. Šimtai kasdien sutinkamų žmonių netiesiogiai moko: ne, neverta. Labiau apsimoka elgtis priešingai. Savitai. Taip kaip tau patinka. Na ir kas, kad kitus šokiruoja tavo į veidą tėškiama tiesa, verčia rausti itin trumpas sijonėlis ar gąsdina ryškiai raudonas ir lūpdažis. Verta gyventi čia ir dabar, nenusižengiant savo principams, nenusikalstant sau. Valstybėje, į kurios vėliavą tik per klaidą neįtraukta pilka spalva, ir kur studentai, pasirašydami sutartį su universitetu, nemokamai gauna vietą eilėje prie konteinerio. Būti savimi čia reiškia elgtis kraugeriškai dėl kiekvieno sumauto lito, lipti per galvas, konkuruoti, meluoti, žudyti ir už pinigus pardavinėti savo tėvus. Pykina, kai viskas, kad bendraamžių svajonės sutelpa į kelis žodžius: iPhone, iPad, BMW, Ryanair ir Versace. Ne, tokia kaip visi aš niekada nebūsiu. Ir nebijosiu garsiai juoktis iš kiekvieno tokio "tautiečio".

Nieko panašaus dar nesi girdėjęs!

"...įsiklausyk, kaip verkia skiemuo, neteisingai kirčiuojamas, ir kai jau laikas išeit pakeliui atgal į realybę, tu jauti, kad viskas aplink iš tiesų priklauso Tau ir atsirado dėl Tavęs, ir tai yra nepakartojama. Ir kad kiekviena meilė turi atsaką, todėl to jausmo didybė paskandina Tave. Bet prieš paskęstant, Tau šmėkšteli, kad visa tai galbūt yra tik greitai besikeičiantys vaizdai sudarantys savotišką judesio iliuziją, arba išsvajota kelionė mintimis... tenai, kur nepripažintose erdvėse savo spindulius slepia chaoso deimantas, ir skvarbus samurajaus žvilgsnis seka kiekvieną šeško judesį, o visos istorijos turi laimingą pabaigą... Kaip ir ta, kai sulig paskutiniu oro gurkšniu, įsmeigus pirštą į dangų buvo ištarta "Dieve, leisk pabaigt..." Ir sąmonę pripildė visa apimančios harmonijos suvokimas, kuris smelkdamasis į pasaulio esmę užmigdė bei pažadino Tave užliejantį prastos kokybės nuoširdžios muzikos skambesį, sumišusį su tolimų žodžių aidais, tolydžio stiprėjantį ir pavirstantį galinga šešėlių lavina, sugrįžtančia į Tavo sąmonę pirmu pasitaikiusiu impulsu apie tai, kad žodžiai taip pat turi pojūčius..."

Mėnulio (ar proto???) užtemimas

Neklausk, ką sapnavau, ir man nereikės meluoti.