Niekada nepasiduokim

Kęsti - nekęsti. Pamiršti-laukti. Džiaugtis - ašaras lieti. Tikėti - ignoruoti. Mūsų pasirinkimas. Kaip ir pasirinkimas priemonių, kurių pagalba mes tai darysime. Visgi, realybėje likimas mums įteikia šaukštą ir liepia pripildyti baseiną vandens. Na, gal ir nevisai šitaip. Galbūt duoda sunkias studijas ir tuo metu mirštančius artimuosius. Galbūt atneša tau meilę, tačiau tuo pat metu ir visų pažįstamų nepritarimą. Galbūt atneša tau didžiausią gyvenimo šansą, o tuo pačiu ir klastingą ligą. O ką daryti tada?... Visų pirma - ašaras ir sielvartą tegul lieja kiti. O tu, griebk tą sumautą šaukštą ir miniatiūriniais žingsneliais nešk vandenį į baseiną. Bus sunku, nesiseks, negyvai nusibos, bet išauš diena, kai matydamas sklidiną vandens baseiną pagalvosi: nepaisant darbo, kurį įdėjau, ne rezultatas buvo svarbiausias...

O man tai - vasara

O man vasara - tai vienas po kito į visokias anglijas ir amerikas išvažinėję artimiausi draugai, ir aš, kantriai tyliai už grašius dirbanti juodadarbe čia. Vienatvė, atrodo, skalpeliu širdį rėžia ir patyliukais juokiasi. Ilgesį gali kilometrais matuoti. Dirbi dirbi dirbi. Nesuspėji per visą vasarą net įdegti, nes praktiškai ir miegi su tuo baltu chalatu. Grįžta rudeniop draugai, spausdami delniukuose eurus, dolerius, kronas. O tu savo varganų litų net netrauki iš kišenės.

Na na, pasipasakok ką veikei vasarą?..


Milimetriniais žingsniais ėjau link savo svajonės... Kol supratau, kad reikėjo eiti į priešingą pusę.