Sumauta diena. Viena iš tų, kai net saulės žerėjimas ant nuo laiko nurudusių Senamiesčio stogų nesuteikia nė trupinėlio džiaugsmo. Kai purvynas - ne priminimas apie pavasario pradžią, o nuotaikos gadintojas. Eini gatve, o ašaros lyg pupos rieda, todėl slepiesi nuo trūlike pastebėtų pažįstamų veidų (ir nuo visų kitų...).
Taip, tai dar viena iš tų dienų, kai suvoki, jog esi tik įrankis kitų rankose. Patogus paimti, pasinaudoti. Vienkartinis, lengva ranka išmetamas. Kantriai tarnaujantis, tobulai atliekantis savo funkciją. Tačiau daugiau niekur nepritaikomas. Kam reikia, tas pasinaudoja, o tada atiduoda kitam. Va taip, paprastai. Lyg to būtų maža, atrandi, kad tau reikia stengtis dvigubai daugiau, kad gautum šimtąją dalį to, ką turi kiti...
Kiekviena diena - kova. Stengiesi tai kartoti sau, ištikus kiekvienai panašaus pobūdžio egzistencinei krizei. Bet tik dar labiau įerzini ir taip suirzusias mintis.
Ką gi, teks susitaikyti su tuo, kad yra žmonės, kuriems ateina pavasaris, ir žmonės, kurie nemtaydami saulės ir toliau murkdosi purvyne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą