Akis į dangų!

Ar kada nors bandei, eidamas gatve, pakelti galvą, ir pasižiūrėti į viršų? Į balkonus, palėpes, kaminus, stogus ir saulės zuikučius, žaidžiančius ant jų? Pakelt akis į dangų? Galbūt, kai buvai mažas, bandei. O dabar per tūkstančius darbų ir reikalų, per skubėjimą ir įtampą nespėji. Juk lengviau piktintis druskos per žiemą apgraužtais batais, nei gėrėtis jūra mėlynos spalvos, įkvėpti gyvybės. Gyveni tarsi kažkokiame psichodeliniame filme, ir dar su titrais, kurių baisiai nemėgsti. Įtiki į darbą ir rutiną, taip pamiršdamas likimą ir Dievą. Norom nenorom tampi tuščiu gėlių vazonu, kuris kažkada buvo visų mėgiamas ir pasigėrėtinas, o dabar stovi kampe ir tiek, nes gaila išmesti.

Ir viskas tik dėl to, kad neatradai laiko pakelt akis į dangų. Gal tai ir nesvarbu, neskubu, ne itin prasminga. Tačiau jei neatrandi laiko padaryt to, neatrasi laiko ir džiaugtis, mylėti, tobulėti, kurti.