Einu ryte į stotelę ir stebiu kasdienius vaizdus: apsiseilėjusios porelės už kiekvieno kampo, benamiai, prašantys Aukščiausiojo šiltesnės ateinančios nakties, skubantys, pikti veidai, kamščiai, snarglioti mokyklinukai, per prievartą tempiami mokyklon... Nežinau kodėl, tačiau šiandien šis peizažas priverčia pusbalsiu nusijuokti. Kiek daug aplink spalvų, milijardai! O per skubėjimą ir nukabintą nosį pamatom tik kokią šimtąją dalį. Žinoma, yra kaip yra, bet vistiek, koks didžiulis praradimas!
Diena tęsiasi, atskleisdama dar daugiau neregėtų spalvų ir duodama tiek peno apmąstymams, kad smegenys virte verda. Ragina kžko imtis. Griebti spalvotus pieštukus ir spalvinti savo gyvenimą taip, kad kiti žavėtųsi, stebėtųsi, aikčiotų. Arba taip, kad smerktų. Vienokiu ar kitokiu atveju, už save kalba pavydas...
Ir šiandien, po ilgo laiko tarpo pajutau, kad vėl noriu spalvų. Meilės, laimės, sekmės. Šiek tiek malonių rūpesčių, šiek tiek intrigų, šiek tiek kartėlio. Visko po truputį. Tikro ir nesumeluoto. Gana pilkos/juodos, gyvenimiškų spalvų - noriu!
YES YES YES!!! laukiau šito įrašo:))))
AtsakytiPanaikinti