Kol didžioji dalis mano mielų kolegų geria valerijoną prieš rytdienos kolį, tirtančiomis rankomis laikydami lapus tarsi zombiai vaikšto po kambarį ir pumpuoja n-tąjį puoduką kavos (kai kurie dar pagardina cinamonu - kad tik neduokdie, širdelė nepasiskųstų, kad per mažai darbo turi...), aš žiūriu į saulės atspindį arkikatedros bazilikos stoge ir skęstu Jamie Woon'o muzikiniame gundyme. Vieną iš tų dienų, kai frazė "Velniop viską" įgyja gigantišką prasmę.
Važiuodama autobusu vakar pro atvirą jo liuką mačiau saulę. Uodžiau vasarą. Blakstienomis liečiau šilumą. Visa, kas gera, jau ne už kalnų. Trupinėliai to gėrio nubyrės net tokiai nelaimėlei kaip aš. Vėl sėdėjau išsišiepusi iki ausų, o kiti autobuso keleiviai žiūrėjo į mane kaip į šmėklą.
........Ir eisiu šiandien į susimatymą. Nes koliai praeina, o žmonės brangūs lieka visam gyvenimui. Eisiu, kol neįvyko nelaimė, ir šie du dalykai nesusikeitė vietom.
Sveikintinas požiūris. ;D
AtsakytiPanaikinti