Nenoriu!

Pamažu pradedu prisiminti, kodėl nekenčiu to, kuo dabar gyvenime užsiimu. Ne, ne todėl, kad šiuo metu intensyviai ruošiuosi supersunkiam egzaminui ir galiu aiškiai nuspėti, kad susimausiu. Nuo tos minutės, kai aš atsidūriau ČIA ir su šitais žmonėmis tarp šitų šleikščiai žalsvų tarsi ligoninės sienų - nuo tada man taip nesiseka viskas, ko imuosi. Iš mano gyvenimo dingsta džiaugsmas, spontaniškumas, pašaukimas daryti gera, mylimi žmonės... Viso to vietą užima skausmas, liūdesys ir kasdieninė kančia su agonijos priepuoliais. Tai ne atsitiktinumas. Ir tik laiko klausimas, kiek dar ištversiu. Ir visa tai - kad kiti būtų laimingi. Nenoriu ČIA būti, jau seniai sakiau, ir mano nuomonė nesikeičia. Nenoriu!