NEpabaiga

Kokia smagi ir nerūpestinga buvo mano vaikystė... Draugai, kurie atrodė amžini, kiemas - tvirtovė, dviračiai, nameliai medžiuose, gulėjimas ant žolės ir žiūrėjimas į dangų ieškant pažįstamo kontūro debesėlio... Ledai, augintiniai, neišmatuojama meilė mamai, tėčiui, broliui ir...knygoms. Visa tai dabar atrodo taip toli. Ir taip nesvarbu.

O atrodo, kas pasikeitė? Užaugau. Buvau priversta suprasti, kad sužeistas kelis nėra pats skaudžiausias dalykas pasaulyje...

Vaikystėje visi turi didelių svajonių ir nori jas įgyvendinti. Aš neturėjau. Nes atrodo, turėjau viską. Ko gero taip ir buvo. Svajonės atsirado vėliau. Ir nors niekada nereikalavau iš likimo kažko didingo, jis man tai davė. Žaibiškai. Vos užsinorėjus. Neįtikėtina.

Ir taip pačiai žaibiškai tai iš manęs atėmė...

Nespėjus nei pasidžiaugti. Nei su niekuo pasidalinti džiaugsmu. Nei sušukti pavasariniam dangui "aš laiminga". Nei kiaurą naktį nepražiopsojus į žvaigždes. Nespėjau. Ne savo noru.


Nereikėtų nei grįžti į vaikystę, užtektų truputėlį pasukti laiką atgal, ir aš daugelį dalykų pradėčiau daryti kitaip. Tiek daug dar nepasakiau, nenuveikiau, nepamačiau ir neparodžiau...


Tai dar ne pabaiga. Negali būti. Ar tas, kuris patenka į komą, išbūna joje metus ir tuomet stebuklingai pabunda, sako, kad tai jau pabaiga? Ne. Jis griebia savo neįgyvendintus troškimus už skvernų ir ryžtingai keliasi. Ar tas, kuris vienintelis išgyvena po lėktuvo katastrofos, sako, kad jau viskas? Ne. Išsigydo žaizdas ir su dar didesne aistra kimba į gyvenimą.



Tas, kuris niekada nieko neprašė iš gyvenimo, turi teisę vieną kartą paprašyti kai ko, kas pakeistų jo gyvenimą. Juk jau geriau vieną kartą paprašyti ir negauti, negu visą likusį gyvenimą gailėtis, kad praleidai progą...