Parklupdo net pačius stipriausius. Vienus - moterys, ar vyrai. Kitus - alkoholis. Trečius - viliojantis bandelių kvapas, atsklindantis iš kepyklėlės, esančios aukštu žemiau. Žmonės silpni, ir net nesistengia to paslėpti.
Ir aš kažkada turėjau aistrą. Tada laikiau save žmogumi. Tačiau ji išgaravo, net nepajutau kada. Nespėjau.
Kažkam jausti nenumaldomą potraukį - blogai, kažko labai nekęsti - gerai. Nuo šiol aš plėšrūnas, medžiotojas. Iš troškimo pasiimu tik tai, ko man reikia. Tenkinu savo akimirkos įgeidžius. Nesvarstau, nelaukiu - pasiimu. Jokios aistros jokiam žmogui.
Nebūsiu viena iš tų, kurie paaukoja savo gyvenimą kažkam nereikšmingam. Kažkam be polėkio, be fantazijos, be skrydžio.
Ir prisiekiu, kai pajusiu nenumaldomą aistrą, to priežastis bus viena - tobulybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą