Ne visi, kurie atgimsta iš pelenų, būna feniksai. Kai kurie užsiaugina storą odą ir būna krokodilais. Nebeįsileidžia į savo pasaulėlį meilės. Neįsileidžia švelnumo. Būna tik sau ir su savimi.
Kai kurie jau tiek daug kartų buvo pakilę iš pelenų, kad užsiaugino storą kelių sluoksnių krokodilo odą. Tokią storą, kad ji tarsi samanomis apgaubė ir širdį.
Krokodilai į savo vidų neisileidžia nieko. Jei kažkas nori juos paglostyti, jie šiepia nasrus ir puola. O paskui tyliai, pasislėpę kamputyje, verkia.
Nenoriu būti krokodilas. Noriu būti feniksas. Myleti, džiaugtis, verkti, kentėti... Sudegti. Ir vėl pakilti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą