Debiutanto Sekmė

Bėgi, skubi, plėšaisi pusiau, kad tik visur suspėtum. Neklausai tų, kurie sako: sustok, pailsėk. Nes tam nėra laiko. Pats sau padarei tai prabanga. Jei kas paklaustų, dėl ko tai darai, ko gero atsakytum - nes kad sektųsi, reikia įdėti nemažai darbo ir pastangų. Visgi, yra ne visai taip. Juk į bet kokį darbą, ar tai būtų kursinio rašymas, ar blynų kepimas, ar kačiuko šukavimas įdedi pastangų. Daugiau ar mažiau. Tačiau darbas nevisuomet nusiseka tobulai.

Kartais pastangų neužtenka. Reikia įdėti meilės. Tikros, ne tos, plačiai afišuojamos telenovelėse. Švelnumo. Beprotiškos aistros, griaunančios kalnus. Taip pačiai ir su sekme - dirbi, aukoji dienas ir naktis, o rezultato jokio. Tiesiog Fortūna šį kartą atsuko tau nugarą ir į savo glėbį priglaudė kažką kitą.

Tačiau tu stengiesi. Ir tavo pastangos nenueina veltui. Sakoma, reikia gerbti ne tą, kuriam nieko neveikiant labai pasisekė - o tą, kuriam be galo stengiantis nepasisekė. Tokie žmonės apsilaižę lūpas jaučia ne pigios šlovės, o gyvenimo skonį. 

Ne visada reikia laukti, kol sekmė teiksis ateiti į tavo kiemą. Reikia bandyti. Tūkstančius kartų. Pulti veidu į purvą ir keltis, pulti ir keltis, pulti ir keltis...

Sekmė slypi kažkur ieškojimuose. Rezultatas nesvarbus.

Ir kai kažko labai norėsi, ne pašyk, o pasiimk. Visas pasaulis matys, jog tu to vertas, ir versis per galvas, kad tik padėtų tai tau gauti. Tai ir vadinama Debiutanto Sekme.