Fantazija non-stop

Žmonės dažnai gyvena savo susikurtuose įsivaizduojamose pasakose. Savajame aš - populiari, laiminga, turtinga, įtakinga - tokia, į kurią žiūrėdami net didžiausi skeptikai varvina seilę. Pasineriu į šitą pasaulėlį tada, kai liūdna, arba nuobodu, ar tiesiog norisi atitrūkti nuo nemalonios kompanijos ar nejaukių akimirkų. Kuriu siužetą, plėtoju veiksmą, kurpiu intrigas ir tyliai kikenu į saują (todėl visi ir stebisi, kad iš niekur nieko imu prunkšti vidury paskaitos ar žiūrėdama kokį visiškai nejuokingą psichodelinį filmą). Čia - aš įvykių valdovė. Tik aš galiu juos pakeisti. Mano rankose pasaulis.

Jei ne šitas įsivaizduojamas gyvenimas, nežinočiau ko ir griebtis. Viskas atrodytų pilka, niūru ir neverta dėmesio. Viskas taip ir yra. Rutina, studijos (velnias jas griebtų), vienodi, nuobodūs žmonės, darbai darbeliai...

Ir tiek mažai laiko plėtoti savo tikrąjį, realųjį gyvenimo siužetą.

Mano gyvenimo siužetas šią akimirką nuobodus. O kažkada jis buvo įtraukiantis, viliojantis, gundantis sekti, pasinerti į jį ir... daryti mažas nuodėmes.

O kolkas, mintyse kurpiu savo fantastinę pasaką, kurioje princą pakeičią Ian'as Somerhalder'is, kurpaites - raudonpadžiai 14cm Loboutin'ai, o pamotę ir piktas įseseres - pati šauniausia palaikymo komanda pasaulyje;)


Čia ir pasiliksiu.