*

Vėl tyluma, vienuma. Tik šį kartą kažkas kitaip. Neaišku kas. Transas, ramybė, sapnas, letargas?.. Nesvarbu. Tai yra gerai. Po visų smūgių veidu į žemę ir po visų ašmenų susmigusių į gyvybiškai svarbius organus, tokia būsena savotiškai ramina. Galiu ramiai stebėti savo gyvenimo apgailėtinumą iš šono, ir dėl to nesijaudinti. Nereikia mąstyti, planuoti, laukti. Galima gyventi dabarties akimirkoje, kuri duota būtent tam, kad ją išgyventum, o ne tam, kad džiaugtumeis ar liūdėtum. Tik aš ir mane supanti aplinka, kuri neįparegoja. Gana švaistymo.

Mano sekmės paslaptis: kai kažkas man duoda patarimą, aš jį įdėmiai išklausau ir tuomet pasielgiu absoliučiai priešingai. Todėl ši ramybė, ko gero, ilgai netruks...


[No more dreaming of the dead as if death itself was undone
No more crawling like a crow for a boy, for a body in the garden
No more dreaming like a girl so in love, so in love./